Kai kurias detales A. Gedvilas pagamino iš anglies pluošto.
„Nė vieno žuvusio autoavarijose“ strategijos kūrėjai siekia už vairo pasodinti kompiuterius. Tačiau panašu, kad kur kas greičiau kompiuteriai sės prie šturvalų. Specialistai teigia, kad stovime oro robotų eros prieangyje.
Viena ryškiausių figūrų nepilotuojamų lėktuvų padangėje – Antanas Gedvilas. Prie Akmenos ežero kranto prisiglaudusiame Jovariškių kaime esančią savo sodybą jis pavertė bandymų laboratorija, užbūrusia ne tik kaimynų vaikus, bet ir asmenis, užimančius aukštas pareigas Izraelio ginkluotosiose pajėgose.
Kaip žinoma, pastarosios šalies kompanijos laikomos vienais oro robotų konstravimo lyderiais. Vienas labiausiai jų savimeilę glostančių kūrinių – penkias tonas sveriantis nepilotuojamas lėktuvas „Eitan“. Šio aparato ilgis – 14 metrų, o bendras sparnų plotis – 26 metrai. Bepilotė mašina didžiausiu įmanomu 265 km/h greičiu gali skraidyti iki 20 valandų.
Tiesa, pastaroji viešai pasirodžiusi informacija apie šį aparatą buvo žinutė, kad vienas „Eitan“ modelis nukrito ir sprogo netoli karinių oro pajėgų bazės į pietus nuo Tel Avivo. T. y. nepilotuojamų lėktuvų patikimumas toli gražu nėra nekeliantis abejonių. Kaip tik dėl to Izraelio kariškiai, išgirdę apie A. Gedvilo konstruojamus bepiločius aparatus ir jų galimybes, parodė šiam auksinių rankų meistrui daugiau dėmesio nei visos lietuvių valdžios institucijos kartu paėmus.
„Žinoma, mes ir patys kai ką komplikavome per parodomuosius skrydžius ryžęsi rizikuoti ir užsimoję pademonstruoti daugiau nei realiai buvome tam pasiruošę. Patys kalti. Nepaisant visko, pagrindinį dalyką įrodėme – bet kurioje vietoje (tiksliau, ten, kur veikia GSM ryšys) be jokio įsibėgėjimo tako galime pakelti lėktuvą ir valdyti jį nuotoliniu būdu iš bet kurios vietos. Su litru degalų galime skraidyti daugiau nei tris valandas pakankamai sudėtingomis orų sąlygomis ir realiu laiku perdavinėti didelės raiškos filmuotą medžiagą apie žemėje pasirinktus objektus. Bene svarbiausias dalykas – visa tai galime padaryti saugiai ir labai pigiai. Mūsiškio lėktuvėlio su visa ryšio ir vaizdo aparatūra savikaina – gal 20 tūkstančių litų“, – pasakodamas apie savo projektus vardijo A. Gedvilas.
Lietuviškus oro robotus konstruojančio meistro teigimu, bene brangiausia šių aparatų dalis – programinė įranga, leidžianti taip paprastai valdyti nepilotuojamą lėktuvą, kad net apie aviaciją nieko nenutuokiantis žmogus, paėmęs į rankas kompiuterinių žaidimų vairalazdę, viską perpranta greičiau nei per 5 minutes.
„Jei lėktuvėlis turi gerą stabilizavimo sistemą, jei patikimai veikia variklis ir vairai, toks skraidantis aparatas gali dirbti pakankamai ekstremaliomis sąlygomis. Šiuo požiūriu kariškiai yra tikrai pažengę toliau už visus civilio pasaulio konstruktorius. Gavę vieną tokį daikčiuką ir įmontavę į savo lėktuvą padarėme tikrai didelį šuolį, palyginti su tuo, ką leisdavo daryti interneto parduotuvėse įsigytos sistemos. Antroji kertinė problema – ryšys tarp į orą pakelto lėktuvo ir žemėje likusio piloto. Yra daugybė trukdžių sklandžiai valdyti, susijusių su signalo perdavimu. Šiam reikalui skirtas radijo kanalas yra labai užterštas, o naudojant palydovinį ryšį viskas vėluoja mažiausiai 4 sekundėmis, kas labai smarkiai padidina riziką. Todėl pabandėme panaudoti GSM ryšio tinklą ir netrukus įsitikinome, kad tai genialiai paprastas ir geras sprendimas“, – teigė A. Gedvilas.
Ši sistema dengia praktiškai visą Žemės rutulį, išskyrus vandenynus. Nauji dažniai su gerokai didesniu radijo bangų pereinamumu leidžia tikėtis beveik idealaus ryšio, o drauge ir galimybės valdyti bepilotį lėktuvą iš bet kurios pasaulio vietos realiu laiku matydamas, kas vyksta.
„Tokio malonumo kaina – tokia pat, kaip ir spaudos kioskuose parduodamų „Ežio“ ar „Pildyk“ išankstinio mokėjimo kortelių. Su mūsų sprendimais supažindinti KTU profesoriai rimtu veidu tikino, kad viskas yra pernelyg gerai, kad būtų tiesa“, – šypsosi A. Gedvilas. Kur ir kaip visa tai gali būti panaudojama Lietuvoje? Konstruktorius tikina, kad apie šiuos dalykus nemažai kalbėta ir su valstybės sienos apsaugos tarnybos žmonėmis, ir su naftos produktotiekį prižiūrinčių bendrovių žmonėmis, ir su televizininkais. Tačiau kol kas viskas remiasi į įstatymų barjerus, kurie nepilotuojamus orlaivius leidžia eksploatuoti tik kariškiams.
„Į bepiločius lėktuvus kol kas žiūrima labai rezervuotai. Galbūt taip ir turėtų būti, kol egzistuoja bent menkiausia nelaimingo atsitikimo tikimybė. Tačiau faktas yra tas, kad stovime prie technologinio sprogimo slenksčio. Tai, ką sukonstravome Jovariškių kaime, po keleto metų greičiausiai bus gaminama fabrikuose, o įsigyti bus galima bet kurioje elektronikos pusfabrikačių parduotuvėje. Iš esmės be jokių apribojimų nuotoliniu būdu bus galima valdyti bet kokį mechanizmą“, – akcentavo A. Gedvilas. Liko „smulkmena“ – sugalvoti, kaip apsisaugoti nuo veikėjų, kurių rankose nepilotuojamos mašinos gali tapti mirtinai pavojingos.
