Neseniai pasirodęs Gitenio Umbraso albumas „Gitenis Umbrasas“ patvirtina kūrėjo atsparumą bet kokiems bandymams jį įsprausti į rėmus. Žvelgiant į įgyvendintų sumanymų panoramą akivaizdu, jog šis vilnietis – ne tik viešųjų erdvių menininkas, bet ir daugybės precedentų autorius.
Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje surengta paroda suteikia progą pavartyti vos 370 egzempliorių tiražu leidyklos „Pipinas“ išleistą albumą. Kūrybos ištakos, garsiausių G. Umbraso darbų eskizai ir nuotraukos, netgi šalia eksponuojama pažymių knygelė kur kas geriau išplečia menininko kūrybos ir asmenybės pažinimo ribas tiems, kam G. Umbrasas iki šiol pirmiausia yra plytelės „Stebuklas“ autorius.
Ar dienoraščio tipo leidinį galima vadinti autobiografiniu? Pamąstęs menininkas sutinka, kad „veidrodėlio neišvengta“. Suskirstyti jo darbus pagal žanrus sunku, todėl šįsyk pasirinktas chronologiškas knygos principas. „Dar pats gerai nesuvokiu, ką ši knyga man simbolizuoja. Iš dalies tai – lyg brandos atestatas, egzaminas, liudijantis, kad kažkoks etapas jau baigtas“, – sako leidinio autorius.
Kolekcinis albumas, kurio viršelių kampus G. Umbrasas pats šlifavo rankomis, – drąsus ir prabangus sprendimas. Tiesa, autorius patikslina, kad jo albume daugiau nei prabangos yra prabangaus skurdo. Spausdinti albumo ant vyniojamojo statybinio popieriaus nenorėjo netgi spaustuvininkai: jo priemaišos galėjo sugadinti brangias mašinas. Pavyzdžiui, dalis įklijuojamų reprodukcijų knygoje atspaustos ant sidabrinio popieriaus. Kiekvienas sunumeruotas, autoriaus pasirašytas ir užantspauduotas egzempliorius saugomas drobiniame maišelyje. Jis pasiūtas iš daugiasiūlės, stambiagrūdės Repino drobės, kurią teko gabenti iš Maskvos.
Valdininkai kratydavosi manęs, nes manė: vėl šitas su kokia nors savo idėja. O dabar gal jau priprato.
„Normalią knygą būtų protinga leisti galvojant užsidirbti. O aš, net pardavęs visas, vis tiek patirsiu nuostolio. Bet man norėjosi sukurti precedentą“, – kalba menininkas. Būtent tokio leidinio idėją padėjo subrandinti kiek ankstesnis G. Umbraso sumanymas: prie savo namų Antakalnyje jis įrengė knygų keityklą, skirtą šviesaus atminimo bičiuliui. Į senoje taksofono būdelėje įrengtą Viliaus K.nygų keityklą žmonės atneša visokiausių leidinių: senesnių ir naujesnių, aplenktų, su dedikacijomis. Stebėdamas tai, menininkas apgalvojo ir kintantį knygų vaidmenį: „Jos turi savo generacijas. Tos, kurias tėvai gaudavo po blatu, jų vaikams gali atrodyti visai neįdomios. Ne kiekvieną knygą šiandien norisi turėti, perduoti kitoms kartoms. O man norėjosi padaryti tokią, kurią žmogus siektų saugoti.“
Monumentalumo keliai
Menotyrininkė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė knygos pratarmėje pabrėžia, kad nepriklausomos Lietuvos vizualiųjų menų istorijoje G. Umbraso kūryba užima nepatogią vietą: „Sudėtinga ją apibrėžti, nes ji daugiaplanė, pagrįsta neordinariais eksperimentais ir sprendimais bandant išplėsti monumentaliosios dailės tradicijas ir jas peržengti.“ Apie menininko požiūrį į monumentalumą kalbėta ir praėjusį rudenį, kai sostinės galerijoje AV17 buvo atidaryta jo personalinė paroda. Joje eksponuoti „Monumentaliukai“ – nedidelės skulptūrinės kompozicijos iš jūros nugludintų akmenukų.
„Man „Monumentaliukai“ yra terapinis užsiėmimas“, – tarsteli G. Umbrasas apie kūrinius, kurių nuotraukos yra ir jo albume.
„Žmonės dažnai parsiveža tokių akmenėlių, nes jie siejasi su prisiminimais. Vėliau juos sudeda į dėžutę, ši nukeliauja į rūsį ir neaišku, ką su jais daryti toliau. O man susidėliojo mažosios plastikos skulptūrėlės. Svarbiausia buvo nesugadinti tūkstantmečio jūros darbo“, – kalba menininkas, savo kūrinius vadinantis žaisliniais stounheindžais.
Paradoksalu, kad dalis monumentalistikos katedroje studijas baigusio G. Umbraso darbų pretenduoja anaiptol ne į monumentalumą. Greičiau į efemerišką ir neapčiuopiamą gyvavimo trukmę. Tačiau jau ne kartą kūrybinėje biografijoje pasitvirtino atvejai, kai meno darbai pranoko numanomus ciklus ir net išsiplėtė geografiškai. Vilniaus Katedros aikštėje įmontuota mozaikinė plytelė „Stebuklas“ tapo savarankišku reiškiniu, 2010 m. eksponuotu ir „Expo“ parodoje Lietuvos paviljone Kinijoje. Dabar tokias plyteles turi ir Šanchajus bei Tbilisis. Žydinčios Neries krantinės – „Meilės krantai“ – skaičiuoja vis naujus sezonus, o panašius gėlynų užrašus įsirengė Kaunas ir Ryga. Visa tai nestebina menininko, savaip suvokiančio monumentalumą.
„Vienas kelias į monumentalumą yra medžiaga: metalas, akmuo, plytos. Bet neprižiūrimas plytas galima išvogti, ir nieko neliks. O kitas kelias į išliekamumą – sukurti, pavyzdžiui, sąvoką, kuri prigis, išplis, bus vartojama. Ir nežinia, kuris iš šių kelių išlieka ilgiau“, – svarsto G. Umbrasas. Jo kūriniams tęsti savo gyvenimo nekliudo net faktas, kad kai kurie jų atsirado nelegaliai, be reikalingų leidimų. Pavyzdžiui, į Katedros aikštės grindinį įmontuota „Stebuklo“ plytelė. „Legaliais keliais stebuklų gali neįvykti“, – šypteli pašnekovas.
Lentynėlės autoriams
Paskutinį balandžio savaitgalį menininko laukė dar vienas sumanymas – diskusija su festivalio „Open House“ dalyviais. Antrus metus Vilniuje vykstantis renginys visuomenei atveria viešąsias ir privačias erdves, supažindina su įdomiausių pastatų istorija, architektų sumanymais. Žvelgiant į G. Umbraso darbus – kad ir ištapytas medžių dreves ar „Čiulbantį kryžių“ Žvėryne – kyla įtarimų, kad jam „open house“ (atviras namas) yra visas Vilnius. Ir toks įspūdis nėra klaidingas: anksčiau užsukęs į įvairių departamentų koridorius su naujomis idėjomis G. Umbrasas pajusdavo, kad susidūrimo su juo stengiamasi išvengti. „Valdininkai kratydavosi manęs, nes manė: vėl šitas su kokia nors savo idėja. O dabar gal jau priprato. Galų gale, šį tą pavyko padaryti, rezultatai pasiteisino. Ir biurokratija supranta, kad nors ateina neformatas, netelpantis į jokius rėmus, vis tiek galima kartu su juo ką nors pagalvoti, paieškoti galimybių“, – sako G. Umbrasas.
Vien gimtuoju Vilniumi kaip savo kūrybine žaidimų aikštele menininkas neapsiriboja. Vienas naujausių jo sumanymų krypsta į Kauną: Santakos saloje jis pasiūlė įrengti skulptūras-suoliukus ir dabar laukia miesto valdžios sprendimo. Beje, į šį miestą vilnietį kuriam laikui buvo atvedęs darbas – G. Umbrasas dirbo Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Vizualiųjų menų katedros vedėju. Su šiuo biografiniu tarpsniu susijusi dar viena nepaprasta istorija: sovietmečiu jį tėvai buvo atvežę į Kauną parodyti vienam profesoriui. „Užduodavau visokių klausimų apie religiją, filosofiją, todėl tėvai sunerimo, ar ne durnas. Ir profesorius manęs pypliuko klausia: „Ar yra dievas?“ Atsakiau: jei nežinome objektyvios tiesos, tai nereiškia, kad jos nėra. Profesorius atsilošė, pažiūrėjo ir pasakė tėvams, kad mane saugotų“, – juokiasi G. Umbrasas.
Jau po daugybės metų sulaukęs pasiūlymo tapti katedros vedėju jis atvyko į Kauną, užėjo į savo naująją darbo vietą ir pamatė, kad tai tas pats pastatas, kuriame vaikystėje susitiko su tuo profesoriumi. Tad, kaip reziumuoja pašnekovas, iš visokių atsitiktinumų, pavienių istorijų galiausiai susidėlioja vientisas ciklas.
Nepatogius klausimus ir toliau keliantis kūrėjas, regis, visai neišgyvena dėl anksčiau pastebėto žanrinio „nepatogumo“. „Ar lentynėlės yra autoriams, ar autoriai – lentynėlėms?“ – dar vieną klausimą suformuluoja G. Umbrasas. Pasak jo, patogiausia klasifikuoti, jeigu menininkas visą savo kūrybinį kelią daro skirtingus to paties darbo variantus. O jei kiekvienas kūrinys savarankiškas, tada sutrinkama, nes neberandama jungiančios grandies. Bet į priklausymų konkretiems žanrams tariamus pranašumus G. Umbrasas žvelgia savaip: „Mano akimis, žanrai neturi reikšmės. Kartais bandydavau sujungti du žanrus ir sukurti trečią. Pavyzdžiui, drevėse tapytos freskos sujungia ekologiją su mitologija, – man abi temos įdomios. Meninis lygis yra svarbiau negu priklausyti bet kuriam žanrui.“
