Ar J. Meką, tik būnantį šalia garsių žmonių ir juos filmuojantį, galima vadinti menininku?
Lietuva Berlinalėje prisistatė spalvingai – netrūko politikos, poezijos, performansų, eksperimentų, saviironijos. Tebūnie pašlovintas humoro jausmas, Alachas, draugai, bendraminčiai ir konkurentai, susivienijantys dėl bendro tikslo!
Eksperimentinio kino krikštatėviu tituluojamas Jonas Mekas šiųmetės Berlinalės „Forumo“ programoje pristatė labai mekišką „Tūkstančio ir vienos nakties“ variaciją – „Bemiegių naktų istorijas“, kurių veikėjai: Marina Abramović, Thomas Boujut, Pipas Chodorovas, Louisas Garrelis, Björk Guomundsdóttir, Flo Jacobs, Kenas Jacobsas, Harmony Korine, Jeanas Jacquesas Lebelis, Jonas Lozoraitis, Adolfas Mekas, Jonas Mekas, Bennas Northoveris, Yoko Ono, Patti Smith. Energingai prasidėjusią, bet apskritai gal kiek pernelyg ištįsusią 114 min. trukmės pasakojimų seką kartkartėmis pertraukia šūksnis: „Tebūnie pašlovintas Alachas!“ Šmaikštus audiovizualinis J. Meko dienoraštis – tarsi kosmopolitiškas pasaulio žemėlapis: keičiasi miestai, šalys, kontinentai. Filme atpažįstamos ne vien garsenybės, bet ir J. Meko ironijos bei vieno fotogeniškiausių šio filmo veikėjų – vyno – duetas. Čia patirsime ir ne kartą ragautą, iki skausmo saldų mekiškos nostalgijos skonį.
Mano kolega vokietis kartą mėgino provokuoti: „Kažin ar J. Meką – žmogų, tik būnantį šalia garsių žmonių ir juos filmuojantį, galima vadinti menininku?“ Nė nemirktelėjusi jam išrėžiau ką tik iš susitikimo su režisieriumi atsineštus žodžius: „Jis ir nesako, kad yra menininkas. Atvirkščiai, neigia toks esąs.“ Mano oponentas nusileido: „Vargu ar galima paneigti, kad žmogus, savo kūrinius pristatęs garsiausiose pasaulio ekspozicinėse erdvėse, nėra menininkas.“ Šis trumpas pokalbis mus įkalina rate, iš kurio ištrūkti būtų galima nebent klimpstant dar giliau – į meno institucijos kritiką.
Ši kritika – pagrindinė eksperimentinių filmų autorės, šių metų Berlinalės „Talent Campus“ dalyvės Jurgos Zabukaitės, tyrimų sritis. Ji mano, kad galima įgyvendinti ir pačias keisčiausias idėjas, jei tik turi draugų ir bendraminčių. Menininkės projektas „My Network“ pristatytas festivalio metu vykusioje konferencijoje, skirtoje interaktyvioms medijoms. J. Zabukaitė savo draugus, pažįstamus ir nelabai pažįstamus žmones nufotografavo, o nuotraukas su statusą bei tapatybę apibrėžiančiais duomenimis pateikė kaip interaktyvią internetinę dėlionę (jei įdomu – www.trumas.lt/mynetwork/). Išgalvotos ironiškos pareigos, statusas, supainioti garsūs vardai apnuogina meno rinkos paviršutiniškumą, pačią meno instituciją, pažinčių tinklus ir jų ribotumą.
Man labai įdomu, kas iš to išeis: ir meno, ir vadinamojo nekomercinio kino rinkos Lietuvoje dar nesusiformavusios, o tuo pat metu jas kritikuojame! Bet gal pagaliau suprasime, kad institucijas ir jų žaidimo taisykles reikia kurti patiems, o ne kopijuoti ar kurti biurokratinius modelius, turinčius neišsemiamo potencialo tapti nusivylimo savo šalimi, miestu, institucija šaltiniais?
Kino industrijos žaidimus pagaliau pradeda žaisti ir Lietuva. Nemenkas laimėjimas, jog Lietuvos kino industrija pasaulinėje kino mugėje (Berlinale European Film Market) šiemet pirmą kartą buvo atstovaujama išnuomojus ekspozicinę erdvę. Norisi tikėti, jog jau mokame ne vien aklai tarpusavyje konkuruoti dėl Kultūros ministerijos paramos programų ar kitų fondų pametamų kąsnelių, bet ir atstovauti savo šalies kinui.
Bet vis dėlto ryškiausiai šiuolaikiniam Lietuvos kinui šių metų Berlinalėje atstovavo debiutinis Manto Kvedaravičiaus dokumentinis filmas „Barzakh“ (jį ir autorių pristatėme praėjusiame IQ numeryje). Jis puikiai atitiko Berlinalės „Panorama Dokumente“ programos politiškumo reikalavimus ir nepamynė lietuviško dokumentinio kino poetiškumo tradicijos. M. Kvedaravičiaus pavardę iki šiol mažai kas žinojo. Tačiau viskas pasikeitė, kai „Panorama Dokumente“ programos sudarytojas Wielandas Speckas ištarė: „Man labai malonu „Panorama Dokumente“ atidarymo proga pristatyti M. Kvedaravičiaus filmą „Barzakh“, kuris aukštai užkelia šios programos kokybės kartelę!“ Filmo kūrybinė grupė buvo įvertinta svarbiu „Amnesty International“ apdovanojimu, juostai „specialaus paminėjimo“ statusą suteikė Ekumeninė žiuri. Neabejoju, kad Oksfordo universitete doktorantūroje studijuojantis M. Kvedaravičius dabar sulaukia nemažai klausimų dėl savo planų kine.
M. Kvedaravičiaus kūrybinė sėkmė įrodo, kad, siekiant savo filmu sujaudinti žiūrovą, nepakanka vien būti kino profesionalu. Būtinas ir ypatingas santykis su tikrove, šiuo atveju – meilė žmogui ir pagarba jo orumui. Ir jei su tokia nuostata žvelgi į pasaulį, be abejonės, rasi, ką papasakoti.
Jauniausias šiųmetės Berlinalės dalyvis Romas Zabarauskas (21 m.) festivalyje pristatė išradingai reklamuotą trumpo metražo filmą „Porno melodrama“. Filmas sėkmingai atliko savo funkciją pranešti apie pamatinėms žmogaus teisėms prieštaraujančius Lietuvoje priimtus ir rengiamus įstatymus.
