Kaip atsirado teatro režisieriaus profesija? Iš prasto aktoriaus, kurio būdavo prašoma stebėti spektaklio repeticijas iš salės, kaip šypsodamasis sako vienas įdomiausių Vengrijos režisierių László Bagossy, į Lietuvą atvykęs statyti žymiosios Ferenco Molnáro pjesės „Lilijomas“. IQ svečias pasakojo apie darbą su aktoriais Nacionaliniame dramos teatre, lietuviško teatro vardą Vengrijoje ir šios šalies politikų „meilę“ kultūrai.
– Iki spektaklio premjeros vasario 28-ąją liko nedaug – kokie didžiausi jau įveikti ar dar laukiantys iššūkiai statant „Lilijomą“?
– Sunkiausia buvo surasti gerą vertėją, kuris galėtų profesionaliai išversti tekstus iš vengrų į lietuvių kalbą. Paprasta nebuvo, bet jį radome. Yra ir kita, taip pat kalbinė, problema. Kiek žinau, vertimas labai geras, tačiau negaliu kontroliuoti aktorių kalbos, o tik suvaldyti jų reakcijas į ją: seku tekstą vengriškai, aktoriai kalba lietuviškai, o aš stebiu, KAIP jie tą tekstą pasako. Tai labai svarbu. Kartais turiu jiems paaiškinti sakinio prasmę, nes versta iš senosios vengrų kalbos. Kai kurias dienas su aktoriais bendrauju anglų, kai kurias, kai turiu vertėją, vengrų kalba. Visa laimė, kad dirbu su labai jautriais ir talentingais aktoriais, tad dėl vaidybos dalykų nesijaudinu. Man patinka su jais dirbti.
Naujų iššūkių kyla per kiekvieną repeticiją, ir tai natūralu. Didžioji dalis jų susiję su medžiaga – pjese. Pirmiausia, turėjome surasti veiksmo laiką – juo tapo sovietmetis. Niekad nemaniau, kad šios istorijos, kuri parašyta XIX a. pradžioje, laikas persikels į sovietinius laikus, tačiau mano tikslas – pastatyti spektaklį Lietuvos, Vilniaus, žmonėms, todėl nenorėjau, kad jis būtų tik suvenyras iš Vengrijos. Noriu gyvo ir įdomaus teatro Lietuvos publikai. Ieškome sąlyčio taškų ir manau, kad mums sekasi.
Be to, Vengrijoje naudojame kitokį repeticijų modelį: aktoriai iš karto eina dirbti ant scenos. O čia turėjome pradėti darbą mažose repeticijų salėse. Kartais tas pats gestas mažoje salėje atrodo visai kitaip negu didelėje, tad reikia dirbti įsivaizduojant, kaip visa tai atrodys kur kas platesnėje erdvėje. Tačiau gerai, kad aktoriai prie to pripratę ir visiškai nesijaudina dėl erdvės skirtumų.
Turiu prisipažinti, kad vien darbas kitoje šalyje, su kitos tautybės aktoriais man yra rimtas iššūkis. Zagrebe buvau atsisakęs statyti „Karalių Lyrą“, nes tiesiog neradome bendros kalbos su aktoriais, jie buvo labai užsiėmę kitais projektais, filmavimais televizijose, tad supratau, kad nieko nebus, ir pasitraukiau. Lietuviai labai talentingi ir disciplinuoti, man tai patinka.
Apskritai šią patirtį pavadinčiau dideliu nuotykiu: Vilnius yra gana toli nuo Budapešto, teatriniai metodai skirtingi, be to, čia šalta ir tas aštuonias savaites turiu praleisti vienas man nepažįstamoje aplinkoje. Tačiau tai padeda susikoncentruoti tik ties spektaklio pastatymu.
– Sakote, kad jums svarbu sukurti spektaklį Lietuvos publikai, atrasti abiejų kultūrų sąlyčio taškų. „Lilijomo“ fabula nagrinėja migracijos problematiką – manau, kad vien šiuo aspektu spektaklis turėtų būti suprantamas lietuviškajai publikai…
– Taip, žinau, kad Lietuvoje ši problema opi. Mačiau nuostabų Oskaro Koršunovo „Išvarymą“, kuris čia labai populiarus.
Pagrindinis „Lilijomo“ herojus svajoja išvykti į Ameriką, kur jau gyvena jo šeima. Jis planuoja pavogti pinigų, kad galėtų nusipirkti bilietą. Pjesės sukūrimo laikotarpiu migracija buvo didelė problema Vengrijoje: daugiau nei milijonas žmonių dėl nedarbo, sunkios ekonominės padėties paliko šalį.
Pati pjesė turbūt populiariausia Vengrijoje, daugybę kartų pastatyta užsienyje, pagal ją sukurtas filmas. Tai klasikinis kūrinys, tačiau jis gali būti įdomus ir avangardiniam, ir bulvariniam teatrui. Šis pjesės lankstumas, poetiškumas ir drąsumas, manau, ir yra pagrindinės jos sėkmės priežastys.
– Kokia šiandienė teatro Vengrijoje situacija? Kiek teatras svarbus visuomenei?
– Teatras Vengrijoje išgyvena ne pačius geriausius laikus jau vien dėl to, kad jis yra politinių galių įkaitas. Nepakenčiu kalbėti apie politiką. Kokia partija – dešinioji ar kairioji – valdo Vengriją, man nėra skirtumo. Man tiesiog rūpi išsaugoti laisvą teatrą ir savo profesiją.
Politinė situacija Vengrijoje man primena sovietmetį – valdo viena stipri partija, kuri neturi jokios kultūrinės patirties ir jiems kultūra apskritai nerūpi. Nors politinė situacija nepalanki, teatras, kuriame dirbu Budapešte, yra progresyvus, o komanda – talentinga. Man pasisekė, kad tai, ką mes kuriame, išvengia atstovavimo politinėms ideologijoms. Vengrija išlaikiusi labai stiprią teatro tradiciją ir aš labai didžiuojuosi savo mokytojais, kurie yra scenos legendos, – labai daug iš jų išmokau.
Įdomu tai, kad kultūros politikai nemyli, bet ją myli žmonės. Salės pilnos žmonių, vengrams teatras yra svarbus ir reikalingas. Jie stovi ilgose eilėse prie kasų, kad patektų į spektaklius, ir „kaunasi“ dėl bilietų. Valdančioji partija pakeitė Nacionalinio teatro vadovą – taip parodė, kad kultūra kažkuriuo atžvilgiu irgi „rūpi“. Žinoma, tik todėl, kad ji rūpi žmonėms.
– Ar ši situacija paskatina vengrų teatralus emigruoti?
– Taip, daug puikių talentų išvyko dirbti į kitas šalis. Valdžia vengia tokių menininkų: jie laisvi, sąmoningi, kritiški ir nenacionalistiški. O tie menininkai, kurie lieka Vengrijoje ir rodo savo palankumą politikams, gali sulaukti užtarimo, gauti gerų darbų ir panašiai.
– Ar Vengrijoje susidūrėte su lietuvišku teatru?
– Lietuviškas teatras Vengrijoje žinomas kaip stiprus ir aukšto meninio lygio. Tačiau tai dviejų menininkų – O. Koršunovo ir Eimunto Nekrošiaus – nuopelnas. E. Nekrošiaus „Hamletas“ buvo nuostabi patirtis ne tik vengrų publikai, bet ir teatralams. Tad Lietuva nėra Europos teatro žemėlapio užribiuose – ji ten kaip stipri teatro šalis. Tai, beje, sustiprino mano motyvaciją čia atvykti.
– Koks teatras – tradicinis ar šiuolaikinis – Vengrijoje stipresnis?
– Iš tiesų abu. Manau, kad Konstantinas Stanislavskis, puikus teatro mąstytojas, buvo ne tik teoretikas, bet ir tikras teatro kūrėjas, įkvėpęs daugybę teatralų. Net ir tuos, kurie vėliau scenoje ieškojo naujų raiškos būdų. Tad ta naujoji teatro mokykla irgi yra jo paveikta. Kai turi stiprų pagrindą, mokytoją, kurio idėjas gali kvestionuoti, tai yra puiku. K. Stanislavskis ne tik teigė, bet ir kėlė klausimus, problemas, o kad atsakymai į juos skiriasi, tai visiškai natūralu. Tiek tradicijos, tiek šiuolaikiškumas mano šalyje yra stiprūs ir dėl to Vengrijos teatras tik spalvingesnis.
– O kokio teatro šalininkas esate jūs? Koks bus „Lilijomas“ Lietuvoje?
– Neturiu vieno kelio, nepropaguoju vienos filosofijos. Savo, kaip režisieriaus, stiliaus neturiu. Man įdomiausia suprasti pjesę, o kaip aš ją interpretuosiu (tas kelias bus labiau tradicinis ar pasinersime į eksperimentus), kiekvieną kartą būna vis kitaip ir aš pats gerai iki pat premjeros nežinau. Svarbiausia mano darbe yra medžiaga. Todėl mano spektakliai labai skiriasi.
Man svarbi publika – jai mes kuriame, su ja komunikuojame. Todėl ir Vilniuje noriu būtent šio miesto ir šalies gyventojams papasakoti istoriją, kad jie suprastų.
Akademijoje, kurioje neseniai pradėjau mokyti teatro subtilybių, nenoriu piršti nei vienos, nei kitos mokyklos ar metodų. Man svarbiausia papasakoti teatro, pjesės, scenos, režisieriaus istoriją. Ką mes manome apie tą istoriją ir kaip ją suvokiame, interpretuojame – jau yra kitas žingsnis. Mano studentai gali išbandyti, ką tik nori, aš jiems tik duodu rėmą, koncepciją. Ir su aktoriais dirbu taip pat – esu linkęs jiems nurodyti išeities tašką, iš kurio jie gali judėti įvairiomis kryptimis. Nekuriu spektaklių sėdėdamas prie stalo, aš juos statau repeticijose su aktoriais. Man reikia, kad jie būtų aktyvūs ir įsitrauktų. Repeticijos yra galimybė kurti ir mąstyti apie pjesę. Nenoriu, kad aktoriai tik paklustų man, visada prašau, kad jie patys savo „nervais“ išbandytų mano pasiūlymus.
Repeticijų nevengiu. Pažįstu režisierių, kurie nesudaro įtempto grafiko, o patys užima neužginčijamos nuomonės eksperto poziciją. Jiems nereikia ieškoti, jie tik dirba, stato, nurodo. Mano darbas yra užduoti gerų klausimų ir man visiškai nesvarbu, kuris iš mūsų komandos pasakys tiksliausią atsakymą. Visuomet jaučiuosi labai kvailas repeticijų pradžioje ir „protingėju“ premjerai artėjant (šypsosi).
– Ar lietuvių aktoriai jums siūlo „Lilijomo“ atsakymus?
– Taip, manau, kad jie suprato, koks esu režisierius ir ko iš jų noriu. Jie gana iniciatyvūs. Labiausiai man gaila, kad iš karto po premjeros išvykstu ir negalėsiu šio spektaklio „auginti“. Todėl labai prašiau aktorių jausti už jį atsakomybę ir kontroliuoti vienas kitą, būti parneriais. Režisierius yra tik dirigentas, atlikėjai – jie. Iš tiesų juk ir teatro istorijoje režisieriaus profesija yra gana jauna. Anksčiau aktoriai patys statydavo spektaklį ir nusiųsdavo vieną aktorių sėdėti salės gale ir stebėti, kaip viskas vyksta. Ir, tiesą sakant, stebėdavo tas aktorius, kuris nebūdavo labai naudingas scenoje… Tokia tad ir buvo režisieriaus profesijos pradžia.
