Vakarų šalyse plačiai paplitusi atsiskaitymo ir skolinimosi priemonė Lietuvos gyventojams yra sunkiai prieinama.
Išduotų kredito kortelių skaičius per pastaruosius kelerius metus šalyje sumenko daugiau kaip trečdaliu. Lietuvos bankų asociacijos duomenimis, šių metų viduryje finansų įstaigos buvo išdavusios apie 380 tūkst. kredito kortelių. Įvertinus faktą, kad apie 50 tūkst. jų priklauso juridiniams asmenims, o kai kurie bankų klientai jų turi ne po vieną, šia mokėjimo priemone gali naudotis tik maždaug kas dešimtas šalies gyventojas.
Tokio nedidelio šių mokėjimo priemonių paplitimo priežastis gali būti lietuvių konservatyvumas. Tačiau dėl debeto kortelių lietuviai nusiteikę kur kas palankiau – jų skaičius viršija 3 mln. Vadinasi, ankstesnis paaiškinimas būtų per daug paprastas ir nepakankamas.
Iš tiesų tie, kurie bandė gauti Lietuvoje veikiančio banko kredito kortelę, greičiausiai yra susipažinę su gana griežtais reikalavimais. Jei jūsų mėnesio pajamos didesnės už vidutinį atlygį, neturite kitokių įsipareigojimų ir galite pasigirti nepriekaištinga kredito istorija, gauti kredito kortelę jums nebus kliūčių.
Tačiau jei jūsų mėnesio uždarbis nedaug skiriasi nuo minimalaus atlygio arba jei gaunate vidutiniam atlyginimui šalyje prilygstantį darbo užmokestį, bet turite įsipareigojimų, pavyzdžiui esate pasiėmęs banko paskolą, kurios mėnesinė įmoka sudaro daugiau kaip trečdalį jūsų pajamų, apie kortelę net su minimaliu kredito limitu liks tik pasvajoti.
Tik per daug nenusiminkite. Kredito kortelių ar padoresnio kredito limito negauna net didelėmis pajamomis galintys pasigirti verslininkai, pavyzdžiui, kurie yra laidavę savo turtu už nuosavai įmonei suteiktą paskolą. Priežastis visais atvejais vienoda – netenkinami rizikos reikalavimai.
Rinką reguliuojantis Lietuvos bankas kredito korteles vertina kaip vieną vartojimo paskolų formų, todėl joms taikomi Vartojimo kredito įstatyme ir Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatuose įtvirtinti reikalavimai.
Pagrindinis jų – 40 proc. taisyklė. Tai reiškia, kad vidutinės vartojimo kredito gavėjo įmokos dydis pagal visus turimus asmens įsipareigojimus turi sudaryti ne daugiau kaip 40 proc. jo pajamų, pripažįstamų tvariomis.
Kaip paaiškino Lietuvos banko Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktorius Vilius Šapoka, šioje taisyklėje nekeliami apribojimai, susiję su minimaliu ar vidutiniu atlyginimu. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad griežtesnius rizikos valdymo reikalavimus gali nustatyti ir patys vartojimo kredito davėjai.
Tačiau realybėje ribojantis veiksnys yra ne vien 40 proc. taisyklė. Vartojimo ar būsto paskolas išduodami bankai turi atsižvelgti ir į mažiausias pakankamas vienam šeimos nariui per mėnesį pragyventi pajamas. Todėl net šeimos neturinčiam ir mažai uždirbančiam asmeniui gauti kortelę su minimaliu 1 tūkst. litų kredito limitu beveik neįmanoma. Bendrosios šeimos, kurioje yra du ar trys asmenys, pajamos dalijamos proporcingai visiems nariams.
Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas teigė, kad asociacija dar prieš kelerius metus vykstant diskusijoms dėl atsakingo skolinimo nuostatų buvo pasiūliusi į jas neįtraukti kredito kortelių.
Pasak S. Kropo, komerciniai bankai buvo nusiteikę suvaldyti rizikas, kurios galėtų kilti palengvinus kredito kortelių išdavimo reikalavimus. Tačiau pasiūlymą Lietuvos bankas atmetė.
„Kredito kortelė nėra paprasčiausia paskola, tai paslaugų rinkinys. Su kredito kortele galima pirkti internete, užsakyti bilietus ar viešbučius, gauti kelionės draudimą. Todėl griežti kredito limito reikalavimai užkerta kelią pasinaudoti daugybe kitų paslaugų“, – aiškino S. Kropas.
Negalima paneigti ir to, kad kredito kortelė yra kur kas patrauklesnė skolinimosi alternatyva už greituosius kreditus, nes palūkanos dešimtis kartų mažesnės.
Greitųjų paskolų populiarumas rodo, kad trumpalaikio skolinimosi paslauga šalies gyventojams aktuali. Tad, nepriklausomai įvairių ribojimų, žmonės vis tiek ieškos būdų skolintis. Griežtesni rinkos ribojimai šiuo atveju vargiai gali pagelbėti – jie skolinimąsi tik dar labiau stumtelės į šešėlinę rinką, kurioje galioja menkesni standartai ir akiplėšiškos palūkanos.
Tad ieškodami geriausio sprendimo rinkos reguliuotojo ir finansų institucijų atstovai dar kartą turėtų susėsti prie bendro stalo ir paieškoti būdų, kaip kitose šalyse paplitusį skolinimosi būdą padaryti prieinamesnį lietuviams.
