Iš greta Panevėžio esančio Molainių kaimo kilusio kompozitoriaus Broniaus Vaidučio Kutavičiaus (1932–2021) vardas jau seniai yra tapęs legendiniu lietuviškos muzikos simboliu.
Operų, muzikos kino filmams, spektakliams, oratorijų autoriaus kūrinys „Paskutinės pagonių apeigos“ net vadinamas Lietuvos muzikos sąjūdžio atskaitos tašku.
Suradęs savo kelią
Pačiame Panevėžio centre įsikūrusi muzikos mokykla jau keleri metai didžiuojasi vadinama Broniaus Vaidučio Kutavičiaus vardu. Ir tas vardas suteikia šiai jau beveik aštuoniasdešimt metų egzistuojančiai švietimo įstaigai ypatingą svorį.
Mokyklos direktorė Žydrūnė Pilkauskienė sako, kad B. V. Kutavičiaus vardas suteikia ne tik garbę. Jis ir įpareigoja.
„Tai tampa vertybiniu orientyru siekti ne tik profesinio meistriškumo, bet ir gilumo, autentiškumo, drąsos kurti, tęsti kompozitoriaus idėjas, būti atviriems naujovėms“, – teigia direktorė.
Ji tikisi, kad mokiniai seks garbingu pavyzdžiu – taps kūrybiškomis, mąstančiomis ir savo kelią muzikoje atrandančiomis asmenybėmis, koks buvo kompozitorius B. V. Kutavičius.
„Kadaise esu pasakęs, jog noriu rašyti taip, kad galėčiau pritrenkti, užmušti žmones savo muzikos garsais. Jau seniai taip nebesakau, ir negalima taip sakyti. Dabar atsakymas paprastas – norint kurti, reikia visą save atiduoti. Atiduoti viską, ką gali.“
B. V. Kutavičius
Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordino Karininkų kryžiaus kavalierius, vienas žymiausių moderniosios muzikos kūrėjų kadaise mokėsi šioje mokykloje ir niekada neprarado ryšio su gimtuoju Panevėžio kraštu.
B. V. Kutavičius pabrėždavo: „Panevėžyje nesu svetimas žmogus. Atvažiavęs į šį miestą, svečiu nesijaučiu – grįžtu į savo namus.“
Jau būdamas garsus ne tik savo šalyje, bet ir Europoje pripažintas kompozitorius, profesorius mielai atvažiuodavo į Panevėžį, dalyvaudavo įvairiuose susitikimuose, ne kartą su gerbėjais bendravo G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos renginiuose, pasakojo apie savo gyvenimą ir kūrybą.
„Mano kūryboje yra daug ko – eita nuo pagonybės per krikščionybę į platesnes erdves. Paskui daug kas susipina… Visada ieškojau savo kelio“, – tokie viename renginyje išsakyti B. V. Kutavičiaus žodžiai cituojami bibliotekos parengtoje virtualioje parodoje, kuri taip ir pavadinta „Kol suradau savo kelią…“
Išsaugos ateičiai
Panevėžio kraštotyros muziejuje prie turimų kompozitoriaus atminimą saugančių eksponatų neseniai atsirado naujų.
Jie muziejaus fonduose bus saugomi ir ateities kartoms pasakos apie garsųjį kraštietį.
Muziejaus fondus papildė muzikologės dr. Austės Nakienės dovanoti su kompozitoriaus kūryba ir jos atlikimu susiję eksponatai.
Tarp jų vanilinė plokštelė su įrašytomis B. V. Kutavičiaus oratorijomis „Iš Jotvingių akmens“ ir „Pasaulio medis“. Kūrinius atlieka choras, orkestrai bei Vilniaus naujosios muzikos ansamblis, kuriame dainavo bei grojo ir pati eksponatų dovanotoja.
Muziejaus direktoriaus pavaduotojos Jūratės Gaidelienės teigimu, dovanota ir keletas originalių muzikos instrumentų, naudotų atliekant B. V. Kutavičiaus kūrinius.
Tai ir skudučiai, specialiai pagaminti vilniečio meistro Evaldo Vyčino, su kuriais skudučiavo ir A. Nakienė, tai ir dvigubas lumzdelis, ir Sekminių ragelis, skrabalas, ūkas.
„Ypatingo dėmesio sulaukia išvaizdūs akmenukai, surasti Baltijos pakrantėje apie 1986 metus ir, atliekant kompozitoriaus kūrinius, naudoti kaip instrumentas, daužant juos vieną į kitą. Būtent tie akmenukai taip pat jau yra Panevėžio kraštotyros muziejuje“, – pasakoja J. Gaidelienė.
Muzikologė dr. Austė Nakienė yra rašiusi, kad kompozitoriaus muzika akivaizdžiai turi glaudų ryšį su praeitimi, Lietuvos kultūra ir istorija, mūsų tautos pasaulėjauta: „Bronius Kutavičius – kompozitorius eruditas, perskaitęs ir naujai interpretavęs daugybę lietuvių kultūros istorijos puslapių. Jis tarsi muziejininkas nuolat surasdavo kokią nors savitą, paslaptingą kultūros vertybę ir ją aktualizuodavo.“
Lemtinga diena
Kompozitorius B. V. Kutavičius dažnai sulaukdavo klausimų apie profesinio kelio pasirinkimą ir visada sakydavo, kad tai prasidėjo dar basos piemenystės metais, kai dar būdamas vaikas, susižavėjęs klausydavosi gamtos garsų, visada jam skambančių kaip pati nuostabiausia muzika.
Pirmasis instrumentas – lūpinė armonikėlė, nors nuo pat mažens svajonė buvo smuikas.
Ir kai mama labai jo geidusiam berniukui pagaliau smuiką nupirko, juo griežti, parodžius kaimo muzikantui, išmoko labai greitai.
Suprantantys žmonės pamatę ir išgirdę, ką vaikas sugeba, rekomendavo tėvams leisti jį toliau mokytis.
Taip būdamas jau bene 15 metų vaikinukas iš Molainių kaimo pradėjo lankyti Panevėžio septynmetę muzikos mokyklą.
Jo mokytoju tapo garsus smuikininkas ir tos mokyklos mokytojas Vytautas Kligys.
Chorinio dirigavimo B. V. Kutavičių mokė dėstytojas Aleksandras Liberis, o harmonijos – Antanas Belazaras.
Kai atėjo laikas tarnauti kariuomenėje, išmoko pūsti valtorną. Vėliau – muzikos teorijos, kompozicijos mokslai Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje dėstytojo Juozo Karoso klasėje.
Ir tik po kurio laiko – aukštosios kompozicijos studijos.
„Buvau ir smuikininkas, ir valtornininkas, ir chorvedys, kol pagaliau atėjo ta lemtinga diena, kai supratau, ko iš tikrųjų noriu, ir pradėjau studijuoti kompoziciją“, – pasakodavo B. V. Kutavičius.
Kai pradėjo mokytis Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Antano Račiūno kompozicijos klasėje, jam buvo 27-eri. Studijas baigė jau subrendęs – 32 metų. Kurso draugai buvo beveik dešimtmečiu jaunesni.
Paskui jau ir pats B. V. Kutavičius perdavė žinias kitiems – mokė kompozicijos M. K. Čiurlionio menų mokykloje, dirbo dėstytoju Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Polka Molainiams
Molainiuose gimęs Bronius Vaidutis buvo jauniausias iš penkių Anelės ir Felikso Kutavičių vaikų.
Šis kaimas Panevėžio rajone gerai žinomas, jo pavadinimas net buvo tapęs posakiu. „Tada, kai Molainiai degė“, – taip panevėžiečiai anksčiau žaismingai atsakydavo į klausimą: „O kada tai buvo?“
Tokia nuoroda gal ne iš piršto ir laužta – Molainiai iš tikrųjų per Pirmąjį pasaulinį karą buvo sudegę.
Matyt, toks didelis gaisras labai stipriai sukrėtė visą kraštą ir prisiminimas apie jį tapo net savotiška tautosakos dalimi.
To posakio apie gimtinę nepamiršo ir kompozitorius B. V. Kutavičius, jį gražiai įamžino, sukurdamas polką, pavadintą „Kaip Molainiai degė“.
Tą polką atlikdavo ir atlieka įvairūs ansambliai, tarp jų ir „Armonika“.
Smagiai trepsėdavo ją ir buvusio populiaraus ansamblio „Ekranas“ šokėjai.
Nors ansamblio seniai nebėra, dažnam, sako, vis dar suskamba mintyse ši muzika, palydima skanduojamų žodžių: „Ir vėžys, ir varla, graužia lapą kirmela.“
Mokė patį J. Miltinį
Būdamas Panevėžyje, kompozitorius nueidavo ir prie režisieriaus Juozo Miltinio paminklo.
Juk su J. Miltiniu ir su visu Panevėžio dramos teatru jį siejo daug prisiminimų – ne vienam spektakliui B. V. Kutavičius kūrė muziką, tarp jų ir vienam iš paskutinių J. Miltinio režisuotų spektaklių „Requiem vienuolei“.
Kompozitorius artimai draugavo su teatralais Vaclovu Blėdžiu, Donatu Banioniu bei kitais.
„Visi jie buvo Juozo Miltinio mokiniai, o aš galėjau pasigirti režisieriaus mokytoju buvęs“, – ne kartą yra pasakojęs kompozitorius.
Pasirodo, buvo laikas, kai viskuo besidomintis J. Miltinis buvo sumanęs išmokti smuiku griežti. Pagalbos kreipėsi į tuomet garsų smuikininką ir pedagogą V. Kligį.
Bet šis, matyt, nebenorėjęs mokyti suaugusio žmogaus, nusiuntė pas J. Miltinį geriausią savo mokinį B. V. Kutavičių.
Tas maestro pradėjo mokyti nuo elementarių dalykų – laikysenos, smuiko paėmimo, jo laikymo, pirmųjų natų.
„Mūsų pamokos truko gal porą metų iki mane paimant į kariuomenę. Kiek paskui teko girdėti, J. Miltinis smuiku griežti nebesimokė, nes sumanęs išmokti fortepijonu skambinti“, – susitikime su panevėžiečiais yra pasakojęs kompozitorius.
Tik ne paviršutiniškai
Apie savo kūrinius B. V. Kutavičius yra sakęs, kad visi jie ateina iš širdies, vidinės nuojautos skatinami, dažniausiai muzika gimsta po ilgo galvojimo, mintyse dėliojimo, jos girdėjimo ir matymo.
„Mėgstu vaikščiodamas viską apgalvoti. Ir laikausi tokios nuomonės: šimtą kartų pagalvok, vieną kartą užrašyk“, – sakė kompozitorius.
Tokio būdo sėkmingumą įrodo jo kurta muzika kad ir kino filmams – Gyčio Lukšo „Vasara baigiasi rudenį“, Raimondo Vabalo „Skrydis per Atlantą“ bei „Miškais ateina ruduo“, įvairiems spektakliams, didžiulį poveikį Lietuvos kultūros visuomenei padariusi „Panteistinė oratorija“, kūriniai „Paskutinės pagonių apeigos“, „Iš jotvingių akmens“, opera-poema „Strazdas – žalias paukštis“, opera „Lokys“, vaikams skirta opera „Kaulo senis ant geležinio kelmo“, opera-baletas „Ugnis ir tikėjimas“ ir kt.
B. V. Kutavičiaus sukurta muzika vertinama ne tik Lietuvoje, ji atliekama įvairiuose šiuolaikinės muzikos festivaliuose užsienyje – Lenkijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, JAV ir kitur.
Kai kuriose šalyse surengti kompozitoriaus autoriniai koncertai.
„Kadaise esu pasakęs, jog noriu rašyti taip, kad galėčiau pritrenkti, užmušti žmones savo muzikos garsais. Jau seniai taip nebesakau, ir negalima taip sakyti. Dabar atsakymas paprastas – norint kurti, reikia visą save atiduoti. Atiduoti viską, ką gali. Paviršutiniškai geriau nieko nedaryti“, – sakydavo B. V. Kutavičius.
