Primygtinai siūlau „Europos šlamštą“ – autentišką ir įdomų esė romaną – perskaityti iki vasario, iki Vilniaus knygų mugės, kurion žada atvykti pats autorius.
Ulfas Peteris Hallbergas iki šiol lietuvių skaitytojams beveik nežinomas. Gali būti pažįstamas nebent mačiusiems Ryčio Zemkausko vedamą kultūros laidą „Alchemija. XXXIX. Vieną kartą Geteborge“, kurioje tarp visų kalbinamųjų 2012 m. Geteborgo knygų mugėje yra ir U. P. Hallbergas – Malmėje gimęs švedų rašytojas, jau tris dešimtmečius gyvenantis Berlyne.
Būtent jo 2009 m. parašyto esė romano „Europos šlamštas“ lietuviškasis vertimas, ką tik išleistas leidyklos „Apostrofa“, ir yra pirmoji tikroji mūsų pažintis su šiuo kūrėju.
2010-ųjų Alberto Bonniero premija apdovanoto romano paantraštė nurodo, kad būdai ir prisiminti tėtį yra raktiniai šios kiek chaotiškos, bet nuoširdžios ir todėl gyvos knygos žodžiai. Gyvos, nes joje jautriai atskleidžiama gedinčio sūnaus jausmų istorija, persmelkta gyvo ir šilto pasakojimo apie savo tėtį Ulfą Hallbergą – kolekcininką, savotišką gyvenimo menininką ir visai nepraktišką šeimos galvą, kuri nuolat rūpinosi Europos minties ir kultūros palikimo – europinio šlamšto – fiksavimu ir refleksijomis.
U. P. Hallbergo tekstą kuria du pasakojimo šaltiniai: jo paties kalbėjimas, kupinas pertrūkių, autobiografijos ir fikcijos derinių, šalutinių Europos ir pasaulio kultūros bei gyvenimo istorijų intakų, ir jo teksto didžiojo herojaus Tėvo, U. Hallbergo, mintys, kaip svarbiausioji tėvo palikimo dalis nugulančios šio romano paraštėse pastabų, aforizmų ar tam tikrų vertybinių imperatyvų pavidalu. Kaipsyk nuo jų, preciziškumu ir minties snaiperiškumu atimančių amą, ir pradėjau jaukintis ir skaityti knygą.
„Atminkit, kad iš esmės aš lieku. Ar tiksliau – kad kiekvienas negyvas daiktas gali būti jums tėvu, ypač jei jam daugiau metų nei jums. Tie daiktai ir išsaugos mano atminimą, todėl nepaleiskit jų iš akių (nors keleto). O aš jų neteksiu, kaip ir viso kito bagažo“, – tokia pati pirmoji senojo Hallbergo užrašų knygelės mintis režisuoja visą šio esė romano skaitymą – tinkamai sureguliuoja skaitymo žiūronus ir tarsi iš anksto atleidžia už kiek chaotišką struktūrą ar netikėtus pasakojimo sandų persiklojimus, kai iš autoriaus vaikystės Malmės jūs būsite visiškai netikėtai nusviesti į italų kinematografijos realijų ir neorealizmo kine apžvalgą… Bet, pagalvojus įdėmiau: o ko galima tikėtis iš paveldėtojo, kuriam testamentu paliekamas visas kolekcininko kilnojamas ir nekilnojamas turtas, jo biografinis, intelektinis ir kolekcionuotas gyvenimas? Tik margiausių įdomiausių dalykų skiaučių, minčių nuotrupų, biografinių nuotraukų, linksmų ir atgyjančių prisiminimų, galiausiai pasakojimų apie garsiausius Europos kultūros vardus ir kontekstus, kurie nugula į keliasluoksnę gyvenimo dėlionę. Ši, be abejo, neapsieina be gyvenimiškų ir tikrų jausmų – širdį gniaužia bei ašaras spaudžia autentiškas pasakojimas apie netektį ir gedulą, šiltas, paprastas, bet pagarbiai nuolankus sūnaus kalbėjimas apie tėvą ir jųdviejų ryšį, kurio buvimu ir tikrumu mums neleidžiama suabejoti nė viename knygos puslapyje, net ir tada, kai, regis, pasakojama visai ne apie tai.
