Skaitytojo pasiūlyta tema
Į Rožių gatvėje esančius Lietuvos agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyriaus Šeimos namus nemokamų pietų kasdien susirenka apie pusšimtį žmonių.
Matydami tokią valgytojų armiją Rožyno gyventojai stebisi, kodėl už suteiktą kasdienį šiltą maistą nepareikalaujama, kad jie bent nukastų sniegą nuo šaligatvio greta Šeimos namų.
Besirūpinantieji, kad galo su galu nesuduriančių pusė šimto žmonių būtų sotūs, teigia, jog daugumos jų priprašyti padaryti net menkiausią darbą – sunkiai įmanoma.
Valgytojus ragina padirbėti
Ar nemokamai Šeimos namuose valgantieji nuveikia ko nors gero visuomenės labui, susidomėjo į „Sekundės“ redakciją paskambinusi Rožyno gyventoja Aušra Salikienė.
Ji pasakojo Rožių gatve kasdien praeinanti pro šios įstaigos pastatą ir neatsistebinti, kodėl prie jo šaligatvis šią žiemą, regis, nė karto nebuvo valytas.
„Puikiai suprantu, kad kasti sniegą nuo šaligatvių tai agentūrai nepriklauso. Tuo pasirūpinti privalo Savivaldybės įmonė. Betgi visi žinome, kad įmonė to padaryti nebepajėgia, kai visas miestas sniegu užverstas. Negi negalėtų sniego nukasti kasdien ateinantieji nemokamai pavalgyti į Rožių gatvę?“ – klausė A. Salikienė.
Ji svarstė, kad jei pinigų vargstantiesiems pamaitinti agentūra gauna laimėjusi Savivaldybei ir ministerijai teikiamus projektus, vadinasi, prie to prisideda visi mokesčių mokėtojai.
„Tad išeitų, kad visuomenė prisideda prie labdaros valgyklų išgyvenimo. Kodėl tada jų lankytojai negalėtų pasitarnauti visuomenei nukasę keliasdešimt metrų šaligatvio?“ – teiravosi A. Salikienė.
Anot jos, Rožių gatvės šaligatvis palei agentūrą ilgai buvo kone visai neišbrendamas, o dabar sniegą sumynė tie patys nemokami valgytojai, tad takas praplatėjo.
Vakar „Sekundės“ korespondentams ketvirtadienį nuvykus į Rožių gatvėje esančius Šeimos namus, sutikta šaligatviu einanti senjorė irgi pasinaudojo proga pasipiktinti nenukastu sniegu.
„Nežinau, ar įveiksiu tą šaligatvio atkarpą nenusilaužusi kojos?“ – skundėsi senjorė.
Padėkoja ne kiekvienas
Lietuvos agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyriaus pirmininkės pavaduotoja Audronė Dagienė pasakoja, kad karštus pietus agentūros savanoriai darbo dienomis išties verda pusšimčiui jų išsinešti ateinančių žmonių.
Jų valgiu rūpinasi septyni savanoriai – du vyrai ir penkios moterys. Jie be jokio atlygio surenka ir į agentūros virtuvę suveža maisto produktus, iš jų kasdien gamina skanius net dviejų patiekalų pietus.
Pasak A. Dagienės, miesto biudžetas prie labdaros valgyklos veiklos prisideda tik simboline suma. Produktų, reikalingų išvirti pietums, susivežama juos dovanojus prekybos centrams, daržovių dažnai parūpina ūkininkai. Taip pat surenkama produktų vykstant „Maisto banko“ akcijoms.
„Per šias akcijas mums būna paskiriama vieta kuriame nors prekybos centre. Stovime turėdami „Maisto banko“ simbolikos ir renkame, ką mums padovanoja žmonės“, – paaiškino A. Dagienė.
Pasak jos, ateinantieji pavalgyti į labdaros valgyklą, atrodytų, turėtų jausti dėkingumą dovanojantiems maisto produktų.
„Pastebime, kad yra tokių valgytojų, kurie moka reikalauti, bet netgi padėkoti už maistą ne visiems jiems pavyksta. O paprašyti padirbėti randa tūkstančius priežasčių paaiškinti, kodėl negali“, – neslepia A. Dagienė.
Nemokamo maisto į Rožių gatvę ateinančiam vyriausiam asmeniui 87 metai, jauniausiam – 25-eri.
Tarp čia valgančiųjų nemažai darbingo amžiaus žmonių, kurie nedirba.
„Tikrai džiaugiamės išgirdę, jei kuris nors įsidarbino ir pas mus nebeateina. Bet tokių nedaug“, – dėmesį atkreipė Lietuvos agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyriaus pirmininkės pavaduotoja.
„Man gera daryti gera. Gera žinoti, kad žmonės, kurie nepajėgūs pasirūpinti savimi, bus sotūs, nealks.“
R. Masėnienė
Į talką neprisikvietė
Šioje agentūroje savanoriaujantis, ūkinius reikalus sprendžiantis Sigitas Zabulionis sako ne kartą prašęs, kad nemokamai valgantieji patalkininkautų.
„Prašiau padėti sukrauti malkas, sniegą nuo garažo nukasti. Ne taip seniai teritoriją papuošėme pastatę medinę skulptūrą, prašiau, kad padėtų iškasti duobę jai įstatyti. Nepriprašiau“, – skėstelėjo rankomis S. Zabulionis.
Jis svarstė, kad galbūt vieni neturi sveikatos, kitus tokiais padarė priklausomybės bei ilgalaikis nedarbas.
„Juk ir liaudies išmintis sako, kad ko nors užsinorėjęs rasi milijoną priežasčių tai padaryti. Nenorėdamas taip pat rasi milijoną priežasčių, kodėl neturėtum to daryti“, – teigė savanoris.
Jis atkreipė dėmesį į vienintelį ateinantį nemokamai pavalgyti vyrą, pasišovusį nors darbu atsilyginti už gerumą. Šis valgyklos lankytojas nukasė taką per agentūros „SOS vaikai“ teritoriją. Juo kasdien vaikšto ateinantieji atsiimti karštų pietų. Šioje labdaros valgykloje nemaitinama – karšti patiekalai išsinešami į namus.
Gera daryti gera
Savanorė Rima Masėnienė skaičiavo jau trisdešimt metų gaminanti patiekalus šios agentūros klientams.
Anksčiau pati vadovavusi maitinimo įstaigai, turinti negalią moteris ėmėsi savanorystės.
„Man gera daryti gera. Gera žinoti, kad žmonės, kurie nepajėgūs pasirūpinti savimi, bus sotūs, nealks“, – teigė R. Masėnienė.
Ji svarstė, kad jeigu agentūros klientai pajėgtų gyventi taip, kaip dauguma, jiems nereikėtų eiti per visą miestą, o tuo labiau, gyvenant Panevėžio rajone, atvažiuoti į Rožių gatvę karšto maisto.
R. Masėnienė patarė nesipiktinti, kad šie žmonės nepajėgūs padaryti darbų, kurių iš jų norėtų visuomenė.
„O Rožių gatvės šaligatviai snieguoti ne tik ties mūsų agentūra. Visoje gatvėje jais sunku eiti, retas juos nusikasęs prie savo namų“, – atkreipė dėmesį savanorė.
