Pajutus nuobodulį Europoje Jerevanas yra tinkamas miestas ištrūkti iš Senojo žemyno ir nepatirti pernelyg didelio kultūrinio šoko. IQ tyrinėjo Armėnijos sostinę bei jos apylinkes dieną ir naktį.
Pirmos dešimtys minučių Jerevane visų pirma kelia klausimą, kodėl šios šalies gyventojai taip naiviai tikisi įstoti į ES, kai vaizdas čia, švelniai tariant, sovietinio atspalvio. Duobių nusėtais keliais čia manevruoja trisdešimtmečiai automobiliai „Lada“, pakelių architektūra čia taip pat tarybinės tradicijos – kokias medžiagas pavyko gauti ir kas kaip išmanė, taip ir susirentė. Tačiau kuo arčiau pačios Jerevano širdies – Respublikos aikštės, tuo viskas tvarkingiau ir šiuolaikiškiau. Pati Respublikos aikštė taps dažna bet kurio atvykėlio į Jerevaną kelionės pradžia ar pabaiga. Kitaip tariant, čia būtinai eisite: jei ne apsilankyti Nacionalinėje galerijoje ar Istorijos muziejuje, tai vakare pasižiūrėti šokančių fontanų.
Įspūdingiausius miesto pastatus ir lankomiausias erdves, įskaitant ir aptartąją aikštę, suprojektavo armėnų architektas Alexanderis Tamanyanas. 1924 m. jo sudarytas moderniojo Jerevano planas buvo išrinktas iš kitų ir pradėtas įgyvendinti. Šiandien Armėnijos sostinėje, kaip ir Antonio Gaudi išpuoselėtoje Barselonoje, galima pakeliauti vien ryškiausio architekto ir jo darbų maršrutais. Nacionalinis akademinis operos ir baleto teatras, Universiteto observatorija, Andrejaus Sacharovo ir Laisvės aikštės ir galiausiai – didinga paties architekto, parimusio prie Jerevano plano, skulptūra, įprasminanti jo nuopelnų miestui masyvumą.
Kultūrinės pažintys
Dieną vėsų ir turiningą prieglobstį galima rasti muziejuose ir galerijose. Didelį įspūdį paliko senovinių manuskriptų muziejus „Matenadaran“, saugantis istorijos, geografijos, medicinos, gramatikos ir kitų sričių rankraščių kolekcijas keliais tūkstančiais kalbų.
Šiame turtingame muziejuje labai pravers gido paslaugos. Tiesiog šiaip vaikštinėti po sales ir apžiūrinėti preciziškai parašytus ir restauruotus manuskriptus nepakaks. Prie visos tos senovės prabangos ir precizikos gidas sudėlios reikiamus akcentus: „seniausias pasaulyje“, „didžiausias Armėnijoje“, „reikšmingiausias regione“ ir pan. Užduotis lietuviams – tarp gausybės rankraščių surasti vieną išleistą lietuvių kalba.
Tinkamas įvadas į Armėnijos kultūrą ir istoriją – tai viename pastate įsikūrę Nacionalinė galerija ir Armėnijos istorijos muziejus. Solidžias ir vertingas kolekcijas sukaupusią galeriją geriausia apžiūrėti leidžiantis nuo viršutinių aukštų: pradedant Vakarų Europos tapybos, skulptūros ir taikomosios dailės darbais, toliau aplankant Rusijos tapybos, orientalistinio meno, žemiau – Armėnijos klasikų sales. Muziejaus kolekcijos stebina – tarp europiečių darbų galima išvysti kelis Rubenso kūrinius, o apatiniame aukšte stulbina milžiniškos senųjų armėniškų šventovių freskos.
Lankantis Jerevane verta pasinaudoti galimybe ir užsukti bent į kelis kultūros festivalius. Vasarą čia vyksta didžiausias tarptautinis muzikos festivalis „Yerevan Perspectives“, ambicingai užsikėlęs muzikinio profesionalumo kartelę. Mažesnėse koncertų salėse rengiami tradicinės Armėnijos muzikos, šokių pasirodymai (pavyzdžiui, Naregatsi menų festivalis). Kelionėje patyriau, kad armėnų kompozitoriaus Aramo Khachaturiano vardas yra kokybės ženklas tiek koncertams, tiek atlikėjams. Įsitikinti tuo dar kartą netrukus bus galima Lietuvoje – į Kultūros naktį atvyksta ansamblis „Khachaturian trio“.
Saugūs panaktinėjimai
Armėnų pasididžiavimo A. Tamanyano monumentas nugara atsigręžęs į turistų ir vietinių itin pamėgtas Jerevano kaskadas – didžiulius laiptus, po kuriais įsteigtas Cafesjiano meno muziejus. Užkilus šiais laiptais dieną atsiveria plati Jerevano ir Ararato kalno panorama, naktį – dar charakteringesnio miesto girlianda, kuri viename krašte pakimba ant spalvomis besimainančio Televizijos bokšto, kitame – ant monumento armėnų genocido aukoms.
Jei reiktų rinktis iš pasivaikščiojimų po Jerevaną dieną ar naktį, neabejotinai rinkčiausi turą po miestą jau sutemus ir užsižiebus žiburiams. Visų pirma – vėsiau, antra – galima įsitikinti, kuo taip didžiuojasi vietiniai. „Mūsų miestas nemiega“, – sutiktieji kartoja populiarią didmiesčių frazę. Bet ji – ne iš piršto laužta. Jerevano skverai, gatvės ir paminklai sužiba žaliomis, įvairių atspalvių gelsvomis, mėlynomis, raudonomis šviesomis, į gatves išeina ne tik išsipustęs jaunimas, bet ir vežimėlius stumiančios jaunos šeimos.
Lauko kavinės ir barai rungiasi dėl lankytojų jiems sudarydami kuo išskirtinesnes sąlygas praleisti vakarą ar sulaukti paryčių: gyvos muzikos pasirodymai, fontanų purslais ar vandens dulksna iš specialių įrenginių gaivinamas oras, nuošaliau pastatyti ir augalijos apsupti staliukai (beje, reikia pasiteirauti ar įsitaisius patogesniuose krėsluose nereikės mokėti „staliuko mokesčio“) ir t. t.
Svarbus postūmis naktiniams pasivaikščiojimams ar linksmybėms – saugumas. Nesutikau nė vieno jerevaniečio, kuris būtų paneigęs sykį išgirstą pasamprotavimą: „Gyvenimas čia karštuoju metų laiku kaip tik prasideda naktį. Tai tradicija. Niekam nenaudinga įbauginti miestiečius ar turistus nesidžiaugti naktiniu Jerevanu. O policija pasirūpina, kad kas nors vis dėlto nesumanytų kitaip.“
