Margoje separatistų armijoje kariauja ir samdiniai, ir savanoriai, ir banditai
Karas Ukrainoje nesiliauja ir po prezidento rinkimų. Nors šalies vadovu tapo Petro Porošenka, matyt, apimtas pergalės euforijos, neatsargiai pareiškė, kad problemas Donbase galima išspręsti per kelias valandas, tai, žinoma, neįvyko. Vėliau, paskelbęs taikos planą, P. Porošenka teigė, kad kovas nutraukti tikisi per savaitę. Neįvyko ir tai.
Be to, kuo daugiau žiniasklaida rašo apie tai, kas iš tiesų vyksta Donecke ir Luhanske, tuo tarsi mažiau aišku, koks tai karas ir kas jame dalyvauja. Mat Rusija tiesioginės agresijos nepradėjo ir net atitraukė pajėgas nuo sienos. Dabar jau net patys Ukrainos valdžios atstovai sunkiai prisimena savo pradinius teiginius apie Rusijos karinės žvalgybos GRU karininkus, kurie esą įgyvendina Maksvos intervencijos planus. Tačiau padėtis negerėja.
Vis dažniau kalbama tiesiog apie teroristus. Kas jie iš tiesų? Kodėl Ukrainos valdžiai po prezidento rinkimų pagaliau pradėjus aktyvesnius veiksmus jų nepavyksta lengvai įveikti, net pasitelkus aviaciją ir kitas armijos turimas priemones? Konkretaus atsakymo į šiuos du klausimus nėra. Maža to, sklando daugybė dezinformacijos. IQ pabandė atidžiau pažvelgti, kas ir kodėl kariauja Donbase separatistų pusėje.
Kalta ne vien Rusija
Dėl to, kad be Maskvos paramos ir kurstymo Donbase kraujas iš viso nesilietų arba jo būtų gerokai mažiau, neverta net ginčytis. Vien tai, kad ginkluoti smogikai su visa karine amunicija netrukdomi iš Rusijos praleidžiami į Ukrainą, yra pakankamas Kremliaus ar bent jau dalies Rusijos politinio elito paramos karui Donbase įrodymas. Juo labiau kad niekas šioje srityje nepasikeitė ir po formalaus prezidento Vladimiro Putino įsakymo sustiprinti Ukrainos sienos apsaugą, kad ji nebūtų nelegaliai kertama.
Tačiau tvirtinti, kad regione kariauja vien Rusija arba vien rusai, taip pat būtų netikslu. Kaip ir teiginiai, kad ši šalis ten yra pasiuntusi savo reguliariosios armijos atstovų.
Pačioje Ukrainoje nedidelė paslaptis, kad Donecko ir Luhansko liaudies respublikos bent jau iš pradžių buvo Donbaso regiono oligarchų sukurtas produktas. Ir kalbama ne vien apie pabėgusio prezidento Viktoro Janukovyčiaus „šeimą“, bet ir, pavyzdžiui, turtingiausiu ukrainiečiu ilgus metus buvusį Rinatą Achmetovą.
Daugelio šaltinių teigimu, R. Achmetovas Donecko ir Luhansko liaudies respublikas kūrė kaip svarbų ginklą kovoje dėl tolesnės įtakos Ukrainoje ir priemonę derėtis su centrine valdžia.
Galima netikėti, tarkime, vadinamojo Donecko liaudies gubernatoriaus Pavelo Gubarevo viešu pareiškimu, kad pradžioje net „du trečdaliai separatistų pietryčių Ukrainoje buvo išlaikomi R. Achmetovo“. Tačiau, kai kone tą patį girdi pačioje Ukrainoje iš labai įvairių šaltinių, pradedant žurnalistais ir baigiant Dniepropetrovsko gubernatoriaus Ihorio Kolomoiskio aplinkos žmonėmis, viskas skamba gerokai įtikinamiau.
Daugelio šaltinių šalyje teigimu, R. Achmetovas Donecko ir Luhansko liaudies respublikas kūrė kaip svarbų ginklą kovoje dėl tolesnės įtakos Ukrainoje ir priemonę derėtis su centrine valdžia. O V. Janukovyčiaus „šeima“, kuri iki šiol vadinama pagrindine visų įvykių Donbase finansuotoja, savo veiksmais keršijo Kijevui už revoliuciją ir, žinoma, tikėjosi sugrįžti valdyti bent jau gimtojo regiono.
Savo įtaką, kuriai tiesioginę grėsmę kėlė revoliucijos pergalė, čia išlaikyti siekė ir kiti vietos kunigaikštukai, pavyzdžiui, Regionų partijos frakcijos parlamente vadovas Oleksandras Jefremovas. Kai kurie šalies parlamento nariai žinodami apie šio asmens galią regione siekė, kad jo ryšius su teroristais ir net galimą pagalbą jiems ištirtų teisėsauga.
Baigiant apie Donbaso oligarchus reiktų paminėti, kad jie visuomet turėjo ir ištikimų kriminalinių ar pusiau kriminalinių ginkluotų gaujų, ir oficialių saugos žinybų. Be to, galima priminti, kad to paties regiono oligarchai ir po 2004 m. Oranžinės revoliucijos buvo iškėlę idėją jį atskirti nuo Ukrainos, bet tada ši nebuvo pradėta įgyvendinti.
Į Donbasą – iš Krymo
Dabar sunku pasakyti, ar Rusijos pasiųsti diversantai, kurių lyderiu tapo galiausiai net visą karinę separatistų kontrolę perėmęs Igoris Girkinas (Strelkovas), į Donbasą iš Krymo atvyko vėliau, negu Donecko ir Luhansko liaudies respublikas kurti (nebūtinai koordinuodami savo veiksmus) ėmė regiono oligarchai, ar tuo pat metu. Tačiau viena aišku – jų atvykimas reiškė ginkluotos kovos pradžią.
Dabar jau visiškai akivaizdu, kad diversantai iš Rusijos Donbase yra lygiai tie patys, kurie iš esmės įvykdė ir operaciją Kryme (reguliariosios kariuomenės atstovai iš Sevastopolio bazės prisijungė tik paskutiniame etape – prieš referendumą). Donbase jiems prireikė šiek tiek laiko savo kontrolei įtvirtinti, separatistų ginkluotoms grupėms sukurti ar bent esamoms suvienyti.
Šie iš Rusijos atvykę diversantai taip pat yra ne kadriniai, o atsargos kariškiai iš Rusijos. Daugelis jų – privačių karinių bendrovių darbuotojai. Todėl būtent jie geriausiai pasirengę ir nuo pat pradžių yra ginkluoto separatistų pasipriešinimo branduolys.
Į kampą įsprausti smogikai
Dar viena ypač svarbi separatistų ginkluoto pasipriešinimo grandis – buvę Ukrainos specialiųjų pajėgų („Berkut“, „Alfa“ ir kitų) arba tiesiog milicijos pareigūnai, po revoliucijos Kijeve nusprendę, kad su naująja šalies valdžia jiems ne pakeliui. Vieni jų rankas krauju susitepė Maidane ir kitose Kijevo vietose, antri – išsigandę, kad vis tiek liks atpirkimo ožiai, treti iš tiesų buvo idėjiškai priešiški naujajai valdžiai. Visi jie (beje, ne tik iš Donbaso arba Krymo) Donecke ir Luhanske kovoja su dabartine šalies valdžia, bet nebūtinai už prisijungimą prie Rusijos.
Būtent šių buvusių Ukrainos pareigūnų pagrindu suformuotas batalionas „Vostok“, kuris sukėlė tiek daug gandų bei aistrų valstybėje ir visame pasaulyje. Mat iš pradžių teigta, kad jis į Donbasą atvyko iš Čečėnijos ir kad tai yra šios Rusijos respublikos valdovo Ramzano Kadyrovo pagalba separastistams.
Tačiau čečėniškasis batalionas „Vostok“ R. Kadyrovo į Ukrainą negalėjo būti pasiųstas net dėl kelių priežasčių. Pirmiausia todėl, kad jis jau senokai oficialiai išformuotas. Žinoma, net tokiu atveju būtų galima surinkti buvusius smogikus ir batalioną atgaivinti. Reikia turėti galvoje, kad „Vostok“ buvo suformavę ir kontroliavo mirtini R. Kadyrovo priešai – broliai Jamadajevai. Beveik visi jie jau išžudyti. Ir įtarimų šešėlis krinta būtent ant Čečėnijos lyderio. Todėl R. Kadyrovas, net jeigu ir siųstų savo smogikus į Ukrainą, jie tikrai nebūtų iš „Vostok“.
Dabar jau visiškai akivaizdu, kad diversantai iš Rusijos Donbase yra lygiai tie patys, kurie iš esmės įvykdė ir operaciją Kryme.
Tad kas yra šis batalionas, kurį net patys separatistai reklamuoja kaip vieną profesionaliausių ir patikimiausių savo jėgų? Pasirodo, jį suformavo buvęs Ukrainos saugumo tarnybos specialiųjų pajėgų „Alfa“ Donecko dalinio vadas Oleksandras Chodakovskis. Bataliono pagrindas – minėtieji buvę šalies specialiųjų pajėgų atstovai, tačiau iš pradžių tarp jų buvo ir savanorių iš Čečėnijos.
Kai daugelis čečėnų žuvo mūšyje prie Donecko oro uosto, kitų neatvyko. Todėl ne tik su Čečėnija šis batalionas neturi nieko bendro, bet ir šios respublikos atstovų jame nebėra ar liko visai nedaug. Visgi profesionalumo būtent šiam separatistų koviniam daliniui tikrai netrūksta.
Čečėnai ir kiti samdiniai
O čečėnų samdinių Donbase tikrai yra. Pavyzdžiui, skandalingais pareiškimais ne kartą pagarsėjęs, galiausiai nuo pareigų nušalintas ir suimtas Slovjansko „liaudies meras“ Viačeslavas Ponomariovas yra teigęs, kad jo mieste yra net „atskiras čečėnų padalinys“. Tačiau nėra patikimos informacijos, ar tai iš tiesų yra kokių nors oficialių Čečėnijos jėgos žinybų atstovai ar tiesiog samdiniai, turintys kovų karštuosiuose buvusios SSRS taškuose patirties.
Tokių ilgus metus įvairiuose regiuonuose kariavusių samdinių yra ne vien iš Čečėnijos, bet ir iš Ingušijos, Abchazijos, Padniestrės, pačios Rusijos. Kalbama net apie samdytus baltarusius, nors prezidentas Aliaksandras Lukašenka pagarsėjo pareiškimu, kad su Ukraina kariaujančius smogikus reikia „skubiai naikinti“.
Samdinių grupė iš visų teroristų yra mažiausiai ideologiškai motyvuota. Tačiau ji kariaus tol, kol bus, kas jiems moka. Kovą neabejotinai finansuoja ne vien V. Janukovyčiaus „šeima“, kurioje pirmuoju smuiku dabar jau griežia nebe buvęs prezidentas, o jo vyriausiasis sūnus Oleksandras. Finansinių teroristų rėmėjų netrūksta ir tarp nacionalistiniam Rusijos politiniam ir ekonominiam elitui artimų oligarchų.
Labiausiai išgarsintas iš jų yra Konstantinas Malofejevas, kuriam esą buvo dirbę tiek I. Girkinas, tiek vadinamosios Donecko liaudies respublikos premjeras ir operacijos Donbase koordinatorius Aleksandras Borodajus. Neabejotina, kad panašių Rusijos nacionalistų ideologui ir visos agresijos Ukrainoje planuotojui Aleksandrui Duginui artimų finansinių rėmėjų yra ir daugiau.
Ideologinis „kryžiaus žygis“
Nemaža dalis iš Rusijos atvykusių savanorių ir pačių Donbaso kovotojų – ideologiniai A. Dugino arba net atvirai fašistinio Rusų nacionalinės vienybės judėjimo Aleksandro Barkašovo bendražygiai. Pavyzdžiui, Donecko „liaudies gubernatorius“ Pavelas Gubarevas – jaunystėje buvęs Rusų nacionalinės vienybės tikrasis narys.
Prie šios kompanijos tiksliausia būtų priskirti ir jau išgarsėjusią Rusų stačiatikių armiją, kuri taip pat aktyviai kovoja Donbase. Visų šių savanorių tikslas tas pats, kurį atvirai deklaruoja A. Duginas, – sukurti „Naująją Rusiją“ Ukrainos pietryčiuose, o apskritai susigrąžinti visas „rusiškas žemes“ pagal vadinamąją Rusų pasaulio koncepciją.
Šis sumanymas artimas ir dar vienai iš Rusijos atvykusiai bei Donbase labai aktyviai veikiančiai jėgai – kazokams. Žinant, kad vicepremjeras ir vienas iš agresijos prieš Ukrainą kurstytojų Dmitrijus Rogozinas yra ir Kazokų reikalų tarybos prie Rusijos prezidento vicepirmininkas, stebėtis aktyviu šių jėgų dalyvavimu mūšiuose Donbase taip pat netenka.
Juo labiau kad D. Rogozinas yra pradėjęs kurti savotišką privačią kazokų armiją – jis pasiekė, kad būtų įstatymiškai įteisintas policijai prilygstantis kazokų dalinių, saugančių Rusijos karinio pramoninio komplekso objektus, statusas. Būtent šis asmuo vyriausybėje atsakingas už karinį pramoninį kompleksą.
Ne visus pavyksta kontroliuoti
Nors iš viso to, kas išvardyta, aišku, kad separatistų gretos – itin margos, negalima teigti, kad jos veikia visiškai savarankiškai, nekontroliuojamai ir nekoordinuodamos veiksmų. Kaip minėta, rusų diversantų vadas I. Girkinas sugebėjo visus smogikus suvienyti į sau pavaldžią armiją.
Tiesa, yra viena šiai armijai ir pačiam I. Girkinui mažiausiai pavaldi separatistų grupė – tai vietos kriminaliniai autoritetai su savo gaujomis. Jie taip pat kariauja su Ukrainos valdžia, tačiau jų pagrindinis tikslas – išsaugoti ankstesnę padėtį Donbase, kuri buvo ideali terpė jų nelegaliai veiklai.
Maža to, dabartinė karo padėtis – puiki proga plėšikauti ir mėgautis vadinamąja ginklo teise. Tiesa, I. Girkinas stengiasi griežtai kovoti su nepaklusniaisiais ir tiesiog plėšikautojais. Pavyzdžiui, jis nušalino net Slovjansko „liaudies merą“ V. Ponomariovą. I. Girkino įsakymu plėšikautojai išguiti iš Donecko liaudies respublikos administracijos pastato.
Tačiau daugelis ekspertų pabrėžia, kad, net jei I. Girkinas su savo diversantais pasitrauktų į Rusiją, greitai sustabdyti kraujo liejimą ir kovas Donbase būtų labai sunku, nes regione kariauja per daug nepriklausomų grupuočių. Ir kriminalinių autoritetų suburtos gaujos šiuo atžvilgiu ypač pavojingos.
Koks V. Putino vaidmuo?
Po to, kai Rusijos prezidentas gegužės pradžioje paragino separatistus atidėti planuotus referendumus, vėliau oficialiai niekaip nepripažino šių balsavimų rezultatų, bet pripažino P. Porošenkos išrinkimą Ukrainos prezidentu, pasaulis ėmė kalbėti, kad Kremlius sustojo arba buvo sustabdytas Vakarų sankcijų grėsmės.
Tačiau kodėl karas Donbase dar tęsiasi? Kodėl tuomet, kai V. Putinas viešai paragino sustiprinti Rusijos ir Ukrainos sienos kontrolę, smogikai toliau plūdo į Ukrainą? Atsakymas paprastas: V. Putinas niekuomet neturėjo tikslo įvesti savo šalies ginkluotąsias pajėgas į Ukrainą – to jis ir nepadarė, nors sulaukė nacionalistų pykčio.
Kita vertus, Rusijos vadovas visą laiką bandė tik nusiplauti rankas demonstruodamas tariamą taikingumą, bet net nemėgino realiai trukdyti separatistų, kad ir kas jie būtų, kovai. Atvirkščiai, ne vien per sieną plūstantys smogikai įrodo, kad Kremlius taikos nesiekia. Nereikia pamiršti ir moderniausios ginkluotės, kuria apginkluoti separatistų smogikai. Be V. Putino žinios tai taip pat vargu ar galėjo įvykti.
