Lietuviškų filmų premjeros viena po kitos gerina lankomumo rekordus. Ar šis proveržis pagaliau pranašauja renesansą ir muziką kinui kuriantiems lietuvių kompozitoriams?
Esame tamsiame, didingame miške. Gūdumą ir niūrumą prablaško tik šiek tiek šiltesnis vėjas, lėtai kutenantis ramių medžių šakas. Taip, gerai skamba, labai gerai. Puiku. Dabar reikia kokio nors pokyčio, nes už visų medžių, miško gale, stovi vieniša mergina. Jos vardas Laura ir ji liūdi, tačiau savo viduje turi šį tą šviesaus. Taip, skamba tobulai.
Maždaug taip vienam garsiausių kino kompozitorių Angelo Badalamenti kalbėjo šalia instrumento prisėdęs režisierius Davidas Lynchas. Kompozitorius sukūrė vieną atpažįstamiausių muzikinių temų kino ir televizijos istorijoje. Ta muzika skambėjo seriale „Tvin Pyksas“, rodytame beveik visame pasaulyje.
Per dvidešimt metų nuo serialo sukūrimo pasaulis gerokai pasikeitė. Kino muzika – ne išimtis. Šiandien ji gimsta visai kitaip: kompozitoriai gauna scenarijų, užsakymą ir visi meniniai reiškiniai kuriami jų kompiuteryje.
Titas Petrikis, įpusėjęs muzikos kūrimo kinui doktorantūros studijas Jungtinėje Karalystėje, tokiais technologiniais perversmais tik džiaugiasi. Pasak jo, dabar kompiuteriu muziką gali sukurti, ją atlikti ir pritaikyti filmams neišeidamas iš namų. „Natūralu, kad visame pasaulyje sparčiai gausėja filmams muziką kuriančių menininkų. Tai, žinoma, daro didžiulę įtaką ir XXI a. žiūrovams, kurių patirtis įvairiomis prasmėmis jau tapo unikali“, – teigė T. Petrikis.
Konkuruoti kokybe
Vis daugiau kūrėjų, žiūrovų ir paties kino – tikrai geras ženklas tiems, kurie siekia tapti naujuoju A. Badalamenti, Johnu Williamsu ar Ennio Morricone. Šiai filmų gausėjimo tendencijai drąsiai galima priskirti ir Lietuvą. 2013-ųjų gruodį pasiektas kino teatrų lankomumo Lietuvoje rekordas, o keli lietuviški filmai atsidūrė lankomiausių sąrašo viršuje. Pirmoji šių metų lietuviška premjera – Emilio Vėlyvio „Redirected / Už Lietuvą!“ per pirmąjį savaitgalį uždirbo beveik milijoną litų ir tapo gera žadančiu pranašu kitoms lietuviškoms premjeroms, kurių 2014-ieji nešykštės.
Tačiau augant šalies kino darbų skaičiui ir populiarumui daugėja kalbų apie ir taip labai mažos Lietuvos kino rinkos nuvertėjimą. Įtemptos varžybos dėl žiūrovų lankomumo kartais verčia pro pirštus žiūrėti į naujų produktų kokybę. Ne paslaptis, kad dažno filmo kūrėjai pastaruoju metu orientuojasi į pramogą žiūrovams ir menines ambicijas atideda nebent tolimai ateičiai.
Jei vien tokiu takeliu mins ir kino muzikos kūrėjai, rezultatai gali būti liūdni. Tačiau visai neseniai savo kūrybos kelią kine pradėjęs kompozitorius Marijus Adomaitis, žinomas Mario Basanov slapyvardžiu, į tendencijas žvelgia optimistiškai. Jo nuomone, tokios varžybos – tik į naudą.
„Kiekvienas į savo darbą žiūri skirtingai ir kelia sau skirtingus tikslus, todėl bet koks filmas yra tikslų visuma – jos vertinti vienpusiškai negalime. Jei progų daugėja, atsiras ir žmonių, kurie anksčiau ar vėliau jomis pasinaudos tinkamai. Šį rinkos suaktyvėjimą tikrai verta vadinti atgimimu, kuris teigiamai atsilieps ir mūsų kino pramonės muzikai“, – teigė Mario Basanov.
Kalbėdami apie filmų biudžetus pašnekovai užsiminė, kad kino muzikos sferoje užsakovai vis dar taupo. Taip yra toli gražu ne tik Lietuvoje. Net išlaidos kultinių Holivudo hitų „Žvaigždžių karai“ ar „Matrica“ muzikos kūrėjui sudaro palyginti nedidelę biudžeto dalį. Pavyzdžiui, „Oskarą“ pelnęs kompozitorius Hansas Zimmeris už įtampą genialiai palaikančią muziką filme „Tamsos riteris“ gavo milijoną dolerių. Įvertinus juostos biudžetą ir pagerintus lankomumo rekordus, tai tikrai nėra pribloškianti suma už pusę metų simfoniniam orkestrui kurtą muziką, kurią išgirdo bent 300 mln. žmonių.
Kol kas ir apie tokias sumas, ir apie tokias auditorijas lietuvių kompozitoriai gali tik pasvajoti. Tačiau mūsų rinkoje yra savitų pranašumų. Vienas garsiausių šių laikų kino muzikos kūrėjų Kipras Mašanauskas paminėjo didelę lietuvių režisierių pagarbą muzikos autoriui. Taip greičiausiai yra dėl to, kad kartais tik filmo režisierius suvokia, kokią milžinišką įtaką žiūrovo emocijoms daro muzika.
Ambicijos svetur
Ūgtelėjusi lietuviško kino rinka – anaiptol ne vienintelė proga mūsų šalies muzikos kūrėjams. Tačiau apie bendradarbiavimą su garsiausiais užsienio režisieriais kalbinti kompozitoriai atsiliepė skirtingai. T. Petrikio nuomone, lietuviams iki galimybės dirbti su kino pasaulio galingaisiais trūksta ir patogesnių aplinkybių, ir ryšių. Nors interneto plėtra leidžia nesunkiai dirbti per atstumą, muziką didžiausiems filmams kuriantys kompozitoriai dažniausiai dirba fiziškai arti pagrindinių kino centrų.
„Prodiuseriams nėra poreikio rizikuoti samdant nepažįstamus kūrėjus. Neretai muzikos kūrimas filmui yra vienas paskutinių gamybos procesų, todėl svarbu bendradarbiauti su patikrintais žmonėmis, nes jie privalo suspėti darbus atlikti pagal griežtą grafiką“, – teigė T. Petrikis. Be to, yra gana aiški hierarchija, todėl galimybė dirbti didelio biudžeto filmuose pasiekiama tik pamažu tobulėjant didelėje JAV kino pramonės sistemoje. „Visa tai gali nuskambėti pesimistiškai, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad lietuviai negali kurti muzikos dideliems filmams“, – pridūrė Jungtinėje Karalystėje studijuojantis kompozitorius T. Petrikis.
Jam pritarė ir Mario Basanov, neslepiantis asmeninių ambicijų išplaukti į platesnius kino muzikos vandenis. „Galbūt mano patirtis rašyti muziką filmams dar per maža, bet galiu remtis įdirbiu elektroninės muzikos scenoje. Jei tik daugiau dirbčiau kinematografijos srityje, galėčiau po truputį įsitvirtinti ir pasaulinėje jos rinkoje. Ambicijų yra, visada svajojau kurti muziką kinui. Tai – be galo įdomus procesas beveik kiekvienam kompozitoriui“, – tvirtino Mario Basanov.
