Antradienį Seimo plenarinių posėdžių darbotvarkėje numatyta svarstyti ir pagaliau priimti sprendimą dėl Neringos Venckienės teisinės neliečiamybės panaikinimo. Jei Seimas priims tokį sprendimą, nuo šios kadencijos pradžios tai bus jau ketvirtas kartas, kuomet Seimo nario mandatas neužkirs kelio baudžiamajam persekiojimui. Tačiau ar apskritai verta Seimo nariams taikyti teisinę neliečiamybę?
Dar gruodžio mėnesį Seimas panaikino teisinę neliečiamybę trims Darbo partijos nariams, įtariamiems taip vadinamojoje „juodosios buhalterijos“ byloje: Viktorui Uspaskichui, Vytautui Gapšiui ir Vitalijai Vonžutaitei. Nors visi trys įtariamieji bandė įtikinti Seimą, kad byla yra politinio susidorojimo instrumentas, didžioji dalis Seimo narių bei prieš tai specialioji tyrimo komisija labiau pasikliovė generalinio prokuroro argumentais.
N. Venckienės atveju rezultatas bus greičiausiai toks pats. Seimo laikinoji tyrimo komisija, vadovaujama socialdemokrato Vytauto Saulio, kovo 28 d. priėmė sprendimą siūlyti N. Venckienę patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ir kitaip suvaržyti jos laisvę. Greičiausiai tokiam komisijos sprendimui pritars ir Seimas.
Tiesą sakant, kitokio varianto būtų sunku ir tikėtis. Juo labiau, kad kiek daugiau nei prieš pusmetį Seimas jau balsavo dėl tokių pat aplinkybių, kurios vertė generalinį prokurorą kreiptis į Seimą su prašymu atimti teisinę neliečiamybę N. Venckienei dar kaip teisėjai. Tačiau N. Venckienei tapus Seimo nare, visą procedūrų rutiną teko užsukti iš naujo. Klausimas – ar ne beprasmiškai eikvojama Seimo narių energija ir laikas, kuriant specialiąsias komisijas, atliekant vos ne antrosios prokuratūros funkcijas, bandant įžvelgti kažkokius politinius susidorojimus, kuomet viskas paremta tik įtariamųjų noru vilkinti pradėtus ikiteisminius tyrimus?
Beprasmis užsiėmimas
Seimo laikinosios tyrimo komisijos pirmininkas V. Saulis žiniasklaidai pripažino, kad komisijos darbas buvo iš esmės beprasmis. „Palyginti su paskutiniąja komisija, dirbusia 2012 m. birželio mėnesį, tas pats generalinio prokuroro formulavimas dėl neliečiamybės atėmimo, tie patys kaltinimai pagal absoliučiai tuos pačius Baudžiamojo kodekso straipsnius – jie vienas prie vieno atitinka šiemet sausio mėnesį pateiktą prokurorų medžiagą, – albėjo V. Saulis. – Mes, vaizdžiai tariant, vėl murkdėmės po tą pačią makalynę ir nieko naujo neatradom.“
Tokia situacija pastaraisiais metais kartojasi vis iš naujo – Seimo nariai įsivelia į tam tikrus nusižengimus, prieš juos pradedami ikiteisminiai tyrimai, tačiau tęsti juos galima tik gavus Seimo sutikimą. Teisinę neliečiamybę Seimo nariams garantuoja Konstitucijos 62 straipsnis (2 dalis), kurioje nurodoma, kad Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė. Be Seimo narių tokį pat teisinį imunitetą turi teisėjai, Vyriausybės nariai, prezidentas.
Laikas keisti Konstituciją?
Ši konstitucinė norma sugalvota tam, kad Seimo nariai nesijaustų pažeidžiami ir persekiojami dėl politinių priežasčių. Tokia rizika kyla jaunos demokratijos šalyse, kokia buvo Lietuva 1992 m. priimant Konstituciją. Tačiau net ir tais atvejais, kuomet Seimas nepritardavo generalinio prokuroro prašymams panaikinti Seimo narių teisinę neliečiamybę, paprastai Seimo atmetimo motyvai būdavo kaip tik politiški (palaikomi savo frakcijų nariai) arba techniški (pritrūkdavo 71 Seimo nario balso, kad būtų patenkintas generalinio prokuroro prašymas). Kaip tik dėl tokių netikėtų prašymų atimti imunitetą atmetimo Seimas susilaukė žiniasklaidos ir visuomenės pasmerkimo. Praėjusią Seimo kadenciją buvo atmesti generalinio prokuroro prašymas patraukti baudžiamojon atsakomybėn Petra Gražulį, Kazimierą Uoką bei Evaldą Lementauską. Šie atvejai anaiptol nepadidino pasitikėjimo Seimu, o greičiau sustiprino visuomenės nuomonę, kad Seimo nariai tik saugo „saviškius“ ir naudojasi privilegijomis, kurių neturi paprasti žmonės. Tad Seimo nariai, vietoje to, kad apsaugotų savo kolegas nuo politinio persekiojimo, patys kartas nuo karto sukuria politinę priedangą įstatymų pažeidėjams.
Todėl būtų verta svarstyti Konstitucijos 62 straipsnio pataisą ir atsisakyti Seimo narių (o galbūt ir Vyriausybės narių, išskyrus premjerą) teisinės neliečiamybės. Tačiau tam reikia pačių Seimo narių pasiryžimo imtis Konstitucinės pataisos. Turint galvoje, kad šiame Seime bent kelios frakcijos gali būti nusiteikusios išlaikyti šią parlamentarų privilegiją, vargu, ar pataisos bus inicijuojamos. Todėl Seimo nariai ir toliau gali mielai gaišti laiką sudarinėdami įvairias tyrimų komisijas ir žaisti politinius žaidimus, bandydami apsimesti, kad įtaria „politinį susidorojimą“ su kuriuo nors prasižengusiu kolega.
