Pačiame Panevėžio centre monopolį ima prekyba „iš po skverno“. Ankstyvą rytą pakeliui į centrinę turgavietę išsirikiuojanti armija nelegalių prekeivių įtartinos kokybės kaimiška produkcija galvos skausmą kelia nebent dėl miesto įvaizdžio prieš užsieniečius raudonuojantiems verslininkams. Valdininkai, higienistai ir net policija teisinasi besivadovaujantys ne įstatymais, o žmogiškumo principais, uždegančiais nelegalams žalią šviesą.
Užsidirba dantims
Į centrinę miesto turgavietę vedančią Ukmergės gatvę dar prieš darbo dienos pradžią „okupuoja“ kaimiškas gėrybes pigiau grybo siūlantys prekeiviai. Gerokai prieš 8 val. čia išsirikiuoja kartais net iki 50-ies krepšiais apsikrovusių nelegalių pardavėjų. Turgaus prekiautojai pamena dar prieš kelis mėnesius tokių nelegalų net jų piko valandomis suskaičiuodavę vos per 20.
Už čia pat iš rankinės ištrauktą močiutės kaime suslėgtą sūrį gatvės prekiautojos teprašo 5–7 litų, tiek pat piniginę palengvintų į polietileno maišelį susukto sviesto gabalėlis, nusipirkti varškės gniužulėliui užteks ir 3–6 litų.
Kaimiškų pieno produktų pardavėja dargi lyg tarp kitko pasiūlys ir jos pačios vištų sudėtų kiaušinių ir už dešimtį paprašys tik 2–3 litų.
Nors dokumentais, patvirtinančiais, kad sūris, varškė ar sviestas pagaminti ne iš sergančios karvės pieno, švariai ir laikantis visų higienos reikalavimų, gatvės prekeiviai nė nenusiteikę pasirūpinti, jų maišeliai su maisto prekėmis gulte apgulti pirkėjų. Daugiausia – sunkiai litus skaičiuojančių pensininkų.
„Pusvalandžio užtenka viskam parduoti. Žmonės labai noriai perka. Ilgiausiai teko stovėti 2–3 valandas“, – džiaugėsi viena iš gatvės prekeivių.
Rajone gyvenanti moteris pačios pagamintais pieno produktais Ukmergės g. prekiauja tris kartus per savaitę.
„Kaime daug kas tik po vieną karvutę laiko. Patys tiek nesuvalgom, o pieną parduoti kokiam kombinatui, kai už litrą temoka 57 centus, neapsimoka. Galvojat, mums čia labai malonu stovėti? Sutiktume ir 2–3 litus turgavietei mokėti už vietą, bet kad prašo dvigubai daugiau. Jei mus iš čia išvaikys, eisime į daugiabučių laiptines prekiauti“, – aiškino sūrį ir varškę gatvėje siūliusi pensininkė.
Greta stovinti kita pardavėja, rankose laikydama kaimišką, ir, anot jos, visiškai šviežią sūrį tvirtino taip bandanti užsidirbti pinigų dantims taisyti, mat odontologo paslaugoms pensijos neužtenka.
Iš paviljono – neskanu
Su pieno produktų prikrauta rankine atskubėjusi nuolatinė gatvės pardavėja sakė pelno iš tokios prekybos neturinti: užsidirbanti tik „ant kelionės“.
„Mieste duonos, dar šio to nusiperku – pigiau nei kaimo parduotuvėje. Šis tas susitaupo. Ir mūsų pirkėjai tokie patys kaip mes – dauguma pensininkai, irgi ieškantys, kur pigiau. Iš pensijos gyvenančiam žmogui dabar parduotuvėse varškės, sūrio ar sviesto kainos neįkandamos“, – aiškino moteris.
Nors pardavėjos prisipažino savo produkcijos pas higienistus netikrinančios, tačiau garantavo, kad jų spausta varškė, suslėgtas sūris ar išsuktas sviestas netgi geresnės kokybės nei legaliai pardavinėjami turgaus pieno paviljone.
„Mano pačios karvė buvo užtrūkusi, tai iš paviljono pirkau ir varškės, ir sūrio. Ir kaip apsigavau! Toks blogas skonis buvo. O mano karvė sveika – kartą per metus veterinaras ją tikrina“, – pasakojo velžietė Nijolė, per rytą užsidirbanti apie 50 litų.
Skirtumo, kur pirkti – iš turgaus ar už tvoros, tvirtino nematanti ir barklainiškė Birutė.
„Draugė, dvidešimt metų pieno kombinate išdirbusi, pasakodavo, kaip ten tvarkomasi. Galų gale pati pieno supirkimo punkte dirbau. Matydavau, kokį nešvarų pieną atnešdavo. O aš net melždama marle kibirą uždengiu“, – gyrė gatvės prekeivių produkciją Birutė.
Plačiau skaitykite rugpjūčio 27 d.
„Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. Ukmergės gatvėje sparčiai besiplečiantis
nelegalus pieno produktų turgus neįdomus nei policijai, nei
valdininkams.
