Rinkimų į Latvijos Saeimą laukta su nerimu: ar Vladimirą Putiną garbinantis prorusiškas Santarvės centras su naujomis populistinėmis partijomis „neužgrobs“ valdžios. To neįvyko, tačiau dešiniojo centro koalicija lengviau atsikvėpti neturėtų.
Spalio 4 d. vykusių rinkimų galutiniai rezultatai parodė, kad prorusiškas Santarvės centras parlamente turės 24, centro dešinioji „Vienybė“ – 23, centro dešinioji Žaliųjų ir valstiečių sąjunga – 21, konservatyvus Nacionalinis aljansas – 17, Latvijos regionų aljansas – 8, o kairioji partija „Iš širdies – Latvijai“ – 7 vietas.
Nors Santarvės centrą palaikė gausiausias būrys rinkėjų (23 proc.), toks rezultatas jį nuvylė, nes 2011 m. partija gavo 5 proc. daugiau balsų. Kaip pabrėžė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Mažvydas Jastramskis, Santarvės centrui šie rinkimai buvo patys nesėkmingiausi nuo patekimo į Saeimą 2006-aisiais. Kita prorusiška partija ir Santarvės centro konkurentė Latvijos rusų sąjunga neperžengė rinkimų barjero ir nepakliuvo į parlamentą.
Latvijos politologai prognozavo, kad Rygos mero Nilo Ušakovo vadovaujamas Santarvės centras pasirodys geriau, net baiminosi, kad su populistinėmis, neaiškių pažiūrų partijomis „Iš širdies – Latvijai“ ir Regionų aljansu galėtų suformuoti naują daugumą. Vis dėlto N. Ušakovas persistengė pataikaudamas V. Putinui. Rugsėjį jis lankėsi Maskvoje, susitikęs su Rusijos premjeru Dmitrijumi Medvedevu pareiškė, kad V. Putinas yra geriausias prezidentas šiai šaliai, ir aiškino, kokios žalingos sankcijos jai įvestos.
Pasak Latvijos universiteto Socialinių mokslų katedros dėstytojo Tomo Rostoko, būtent baimindamiesi didžiosios kaimynės įtakos nuo Santarvės centro nusisuko nemažai latvių ir net dalis vietos rusų. Agresija prieš Ukrainą pasėjo baimę tarp Latvijos rinkėjų. Šiems nerimą ypač kelia Rusijos siekis ginti svetur gyvenančių rusakalbių teises, nes iš trijų Baltijos valstybių jų mažuma Latvijoje yra didžiausia ir sudaro beveik ketvirtadalį šalies gyventojų. „Prieš rinkimus Santarvės centras nepadarė nieko, kad nuramintų rinkėjus. Jis ne tik atvirai deklaravo ryšius su Rusijos valdančiąja partija, bet ir atsisakė pasirašyti parlamento rezoliuciją, remiančią Ukrainą“, – teigė T. Rostokas.
Niekas nenorėjo Santarvės centro
Pagrindinis politinis konfliktas Latvijoje vyksta tarp prorusiškų ir patriotinių arba provakarietiškų jėgų. Šios tradiciškai sudaro koaliciją ir neleidžia prorusiškos orientacijos partijai patekti į vyriausybę. Nors deklaruoja socialdemokratinę pakraipą bei siekia pritraukti ne tik rusakalbių piliečių, bet ir latvių, Santarvės centras lieka atstumtas, su juo niekas nenori bendradarbiauti. Tradicinės latviškos politinės jėgos užsimojusios sudaryti itin plačias koalicijas, įtraukti net radikalias partijas, su kuriomis kitu atveju nesiryžtų kartu dirbti, kad tik Santarvės centras nepatektų į valdžią. Neabejojama, kad ir šį kartą situacija nesikeis: valdančiąją daugumą išlaikys „Vienybė“, Žaliųjų ir valstiečių sąjunga bei Nacionalinis aljansas, o koalicijai ir toliau turėtų vadovauti dabartinė premjerė Laimduota Straujuma. Šių trijų partnerių mandatų pakaks, kad koalicija galėtų toliau dirbti kartu, todėl nebūtina bendradarbiauti su naujomis populistinėmis jėgomis.
Skirtingai nei Lietuvoje, Latvijoje sunkiai įmanoma situacija, kad gyventojai nepasitenkinimą dešiniųjų vykdoma politika išreikštų balsuodami už kairiuosius, arba atvirkščiai. Kairiųjų partijų darbotvarkėje rusakalbių mažumos problemos užgožia ekonominius bei socialinius klausimus, o rimtos „latviškos“ kairiosios jėgos iš esmės nebeliko. Anksčiau buvo socialdemokratų partija, bet 2005 m. ji prisijungė prie Santarvės centro.
Susimovė visi?
Valdančiajai „Vienybei“ 21 proc. rinkėjų palaikymas irgi yra rimtas smūgis. Nors už ją 2011 m. balsavo 19 proc. piliečių, šiemet jos sąraše dalyvavo buvusio Latvijos prezidento Valdžio Zatlero Reformų partija, kuri buvo svarbiausia dešiniųjų koalicijos partnerė po 2011 m. rinkimų, tuomet sulaukusi 21 proc. balsų. Kitaip tariant, jungtinis dviejų politinių jėgų sąrašas prarado beveik po pusę rinkėjų simpatijų. „Valdžios netektys susijusios su populiarumo praradimu. Nepamirškime, kad „Vienybė“ skyrė premjerus nuo 2009 m., buvo svarbiausia partija po 2010 ir 2011 m. rinkimų“, – teigė M. Jastramskis.
Simboliškas prasto pasirodymo pavyzdys – Saeimos pirmininkė ir „Vienybės“ vadovė Solvita Abuoltinia, buvusi partijos sąrašo viršuje Kuršo rinkimų apygardoje, reitinge nukrito žemyn ir nepateko į parlamentą. Tai buvo šokas partijai ir pačiai politikei, ji net svarstė galimybę pasitraukti iš lyderio posto. „Žadėjau apie tai pagalvoti. Sušaukiau valdybos posėdį, klausiau, ar reikia skelbti neeilinį suvažiavimą arba imtis kokių nors kitų veiksmų, tačiau ji kategoriškai atmetė mano atsistatydinimo iš partijos vadovo pareigų galimybę“, – žiniasklaidai po to, kai buvo paskelbti netikėti rezultatai, aiškino S. Abuoltinia. Analitikų teigimu, šiai politinei jėgai pakenkė ir prasti pasirodymai debatuose bei bandymas sukompromituoti premjerės atstovę spaudai Džeiną Tamulevičą, į viešumą iškėlus senus kadrus, kuriuose ji filmuojasi atrankai į pornografinius filmus.
Dešiniuosius šiais metais gelbėjo su garsiu Latvijos oligarchu Aivaru Lembergu siejama Žaliųjų ir valstiečių sąjunga, kuri surinko 19,5 proc. balsų (21 mandatas), bei gana radikalus Nacionalinis aljansas (16,6 proc., 17 mandatų). Toks dešiniųjų partijų balsų persidalijimas rodo, kad nuosaiki dešinioji „Vienybė“ smarkiai praranda populiarumą ir jai teks susitaikyti su gerokai didesnėmis koalicijos partnerių ambicijomis.
Populistinės partijos „Iš širdies – Latvijai“ ir Regionų aljansas siekė suburti nusivylusius dabartine šalies valdžia, bet greičiausiai per daug konkuravo tarpusavyje. Tačiau jų kaip naujokų pasirodymas visai neblogas (atitinkamai 7 ir 8 mandatai). Tai rodo, kad latviai laukia naujų vėjų ir vien pasirinkti iš „prorusiškų“ bei „latviškų“ partijų nebepakanka. Politologai teigia, kad patys gyventojai turi skirtingus požiūrius į ekonomiką, vertybes, tad pageidautinas didesnis spektras partijų, ypač kairiųjų. Taip būtų galima ilgainiui perimti ir rusakalbių elektoratą, nes tai vis dar sunkiai sekasi dešiniosios pakraipos politinėms jėgoms.
Valdančiųjų krizė
Vis dėlto šiuo metu valdančiosios koalicijos lyderiams rūpi ne ilgalaikės politinės sistemos perspektyvos, o vadinamoji porinkiminė krizė. Nors „Vienybės“, Žaliųjų ir valstiečių sąjungos bei Nacionalinio aljanso mandatų deryboms užteko, jas pristabdė sumaištis didžiausioje valdžios partijoje. Vos praėjus savaitei nuo galutinių rezultatų paskelbimo buvo pranešta, kad trys politinės jėgos nutarė neplėsti koalicijos ir premjere siūlyti toliau dirbti L. Sraujumai. Nors po netikėto pralaimėjimo rinkimuose „Vienybės“ vadove dar liko S. Abuoltinia, sunku tikėtis, kad ji ilgai išlaikys šį postą. Jokių rimtų politinių pozicijų neužimantis ir net parlamentaro mandato negavęs lyderis tėra našta.
Maža to, narystę partijoje laikinai sustabdė kitas įtakingas politikas – frakcijos parlamente vadovas Dzintaras Zakis, kuris įsivėlė į galimą balsų pirkimo skandalą. Įdomu tai, kad jį įskundė partijos kolega Juris Vidinis, esą buvo perduodami pinigai už reikiamą balsavimą. Dėl įtarimų pažeidus rinkimų įstatymą Latvijos saugumo policija pradėjo tyrimą.
Žiniasklaidoje sklando įvairios versijos, kad „Vienybėje“ vyksta rimtos kovos dėl valdžios. Manoma, kad iššūkį S. Abuoltiniai bando mesti Ilzė Vinkelė, praėjusią kadenciją vadovavusi Gerovės ministerijai. Ji nori partijoje suburti šalininkus ir net vadovauti deryboms su koalicijos partneriais, siūlyti postus vyriausybėje savo rėmėjams. Kaip Latvijos dienraščiui „Neatkarīgā Rīta Avīze“ teigė vienas Žaliųjų ir valstiečių sąjungos atstovų, I. Vinkelė turi vyriausybės narių sąrašą, kuriame – jai ištikimi „Vienybės“ politikai, o ji pati norėtų užimti finansų ministro postą. Įtampą didina ir tai, kad D. Zakį įskundęs J. Vidinis yra I. Vinkelės tėvas.
Akivaizdus vienybės nebuvimas šioje partijoje gali suteikti pranašumų derybose kitoms koalicijos partnerėms. Naująjį parlamento vadovą norėtų siūlyti anksčiau radikaliais pareiškimais pagarsėjęs Nacionalinis aljansas. Tai būtų didelis laimėjimas partijai, kuri pagal rinkimų rezultatus liko ketvirta.
Visuomenės parama valdančiajai koalicijai nėra tokia stipri, kokios norėtųsi, o vidinės intrigos ir kova dėl valdžios gali dar labiau sumažinti tradicinių partijų šalininkų. Vis dėlto politikai turi itin greitai išsiaiškinti santykius, nes jau 2015 m. pradžioje Latvija pirmininkaus ES Tarybai. Tokia proga visi nori atrodyti darniai ir nuoširdžiai šypsotis.
