Daugelis panevėžiečių, norinčių pabėgti nuo milžiniškų komunalinių ir ypač šilumos energijos mokesčių, tai darytų persikeldami gyventi į sodus. Bet šiuo metu toks sprendimas sunkiai įmanomas, nes laisvę keisti gyvenamąją vietą jie gautų tik pardavę neekonomiškus butus. Tačiau specialistai jų paguosti negali – rinką ištiko klinikinė mirtis.
Nėra pinigų kraustymuisi
Vilniaus ir Kauno nekilnojamojo turto agentūros trimituoja pajutusios augantį susidomėjimą sodų bendrijomis, o tiksliau – ten esančiais namais. Kai NT rinka apmirusi, toks krutėjimas gali atrodyti kaip tikras stebuklas. Tiesa, jį kol kas stebi tik tų dviejų didžiųjų miestų NT agentūros. Beje, NT skelbimų portaluose iš tiesų matyti, kad vilniečiai ir kauniečiai yra labai aktyvūs tokio turto miesto pakraštyje ar priemiestyje pirkėjai.
Panevėžio mieste ir rajone esantys sodai pirkėjų vis dar nesulaukia. Pardavėjai sako, kad prekyba visai sustojo.
„Prekyba nevyksta, – „Verslo vartams“ sakė NTA agentūros „Jūra“ savininkas Audrius Bardauskas. – Gal norinčiųjų ir yra, bet kol bankai nesumažins palūkanų ir reikalavimų kreditus imantiems žmonėms, rinka nerodys gyvybės ženklų.“
Dabar namų valdą (ne teisine prasme) sodų bendrijoje netoli Panevėžio kainuoja nuo 20 tūkstančių iki 200 tūkstančių litų. Vidutinė kaina – 80 tūkstančių litų. Panevėžio teritorijoje esančiose sodų bendrijose – „Klevas“, „Ąžuolas“ ir „Šermutas“ – pardavėjų prašoma kaina vidutiniškai yra 20–30 procentų didesnė.
Didesnes kainas lemia ir tai, kad šios bendrijos (nors jų žemė vis dar yra žemės ūkio paskirties) yra masiškiausiai apgyvendintos. Iš esmės jau formuojasi naujas Panevėžio gyvenamasis rajonas. Be to, tikėtina, kad ši maždaug 132 hektarų dabar sodininkų bendrijoms priklausanti teritorija jau artimiausiais metais galėtų būti perduota valdyti miestui.
NT rinkos ekspertai pripažįsta: yra nemaža tikimybė, kad, ekonominei krizei užsitęsus, šie procesai paspartės – sodai oficialiai taps gyvenamaisiais rajonais. Tiesa, net labiausiai trokštantieji pabėgti nuo milžiniškų šilumos energijos kainų negalės kraustytis į juos iki atsigaus NT rinka.
„Žmonės negali parduoti turimo nekilnojamojo turto. O tiek santaupų, kad galėtų įsikurti soduose, turi tik nedaugelis, todėl ir stebime mažą įkaitų dramą, – tvirtino NT agentūros direktorius. – Atsiras rinkoje pigesnių pinigų, ir procesai, ko gero, pajudės.“
Mokesčiai persekios?
Tiesa, pigesnio išgyvenimo ieškosiantiems žmonėms gali tekti neilgai džiaugtis. Visų pirma sodų bendrijose pritrūks elektros tinklų galių, iškils sanitarijos problemų. Vėliau bėgliais, neabejojama, susidomės valdžia – atsiras nekilnojamojo turto, šulinio ir kamino mokestis.
Beje, dėl juokingai skambančio „kamino mokesčio“ šalies ekonomistai perspėjo dar 2004 metais.
Buvo teigiama, kad įstojus į ES visoms šildymo rūšims, išskyrus elektrą, bus taikomas ekologinis („kamino“) mokestis. Naujos rinkliavos buvo galima tikėtis dar 2005-aisiais, bet šis mokestis dėl nežinomų priežasčių buvo užmirštas.
Aplinkosaugininkai ir dabar tvirtina, kad anglies dvideginio mokestį moka beveik visų Europos šalių gyventojai. Kai kuriose šalyse toks mokestis įskaičiuojamas į šilumos energijos ar kuro kainą. Ko gero, taip skaičiuojamas mokestis būtų teisingiausias, nes kai kurie gyventojai, taupydami pinigus, nesirenka ekologiško kuro, o tiesiog šiukšles verčia šilumos energija.
Vis dėlto manoma, kad namų sodininkų bendrijose paklausa augs greičiau nei kito nekilnojamojo turto. Bent jau dalis žmonių stengsis išvengti dar vieno brangaus šildymo sezono.
Krizė gali keisti
gyvenimą
Manoma, kad norintieji įjungti žemesnę pavarą dairysis būsto ir kaimuose. Šis metodas labai populiarus Vakaruose, ir jį kasmet renkasi vis daugiau žmonių. Tiesa, Vakaruose į kaimus dažniau bėgama ne stengiantis išspręsti laikinas ar kai kurias finansines problemas, bet perkainojus dvasines vertybes.
Vakaruose „žemesnės pavaros įjungimo“ metodo esmė – mesti darbą, pamiršti apie materialinių gėrybių kaupimą ir gyventi savo ir artimųjų labui, darant tai, kas šauna į galvą.
Tokie žmonės išvažiuoja iš didelių miestų į kaimą, tvarko ūkį ir džiaugiasi, kad nebereikia taikytis prie įtempto miesto ritmo. Atrodo, kad Lietuvoje šiuo metodu kai kas bandys išspręsti mokesčių problemas arba gyvenamojo ploto klausimą – namą kaime galima nusipirkti už labai priimtiną kainą.
Psichologai perspėja: ieškant gyvenamojo būsto svarbu nepamiršti, kad nekilnojamasis turtas nėra tikslas. Tai tik būdas siekti kitų svarbių tikslų – laimės ar tiesiog ramaus gyvenimo.
Darius SKIRKEVIČIUS
G.Lukoševičiaus nuotr.
Panevėžio teritorijoje esančiose sodų bendrijose – „Klevas“, „Ąžuolas“ ir „Šermutas“ – pardavėjų prašoma kaina svyruoja nuo 50 tūkstančių iki 300 tūkstančių litų.
