Dėl šių metų prestižinės „Man Booker“ grožinės literatūros premijos laureato kritikai ir lažybininkai daug abejonių neturėjo. Nuo pat pradžių favoritais laikyti rašytojai Willas Selfas ir Hilary Mantel. Vis dėlto laureate tapusios H. Mantel vardas į premijos istoriją bus įrašytas išskirtinėmis raidėmis. Ar po šio įvykio galima tikėtis, kad galų gale rašytojos kūrybą galėsime skaityti ir lietuviškai?
60-metė H. Mantel tapo pirmąja moterimi ir pirmąja Didžiosios Britanijos atstove, antrą kartą pelniusia šią prestižinę premiją.
Prieš trejus metus „Man Booker“ premijos skyrimo komisija H. Mantel laurus skyrė už romaną „Vilkų menė“ (angl. „Wolf Hall“). Penkerius metus rašytas istorinis romanas apie Thomą Cromwellį – Anglijos karaliaus Henriko VIII patarėją – kritikų buvo įvertintas už puikiai sukurtus personažų charakterius ir ypatingą rašymo stilių.
Tačiau vertinimo komisijos pirmininkas seras Peteris Stothardas pareiškė, kad romano tęsinys – šiemet premijuotoji H. Mantel knyga „Pateikite kūnus“ (angl. „Bring up the bodies“) – visiškai pranoko pirmąjį knygos tomą.
„Pateikite kūnus“ yra antroji būsimos trilogijos dalis, todėl atsiimdama prestižinį apdovanojimą H. Mantel juokavo netrukus turėsianti parašyti ir trečiąją trilogijos apie Th. Cromwellį dalį.
„20 metų lauki „Booker“ premijos ir iškart jų atsiranda dvi“, – per iškilmingą apdovanojimų ceremoniją sakė H. Mantel.
Kasmet teikiama „Man Booker“ grožinės literatūros premija skiriama britų, airių ar Tautų Sandraugos rašytojui už geriausią metų knygą. Devynis šių metų mėnesius komisija geriausią knygą rinko iš 145 kūrinių. Kartu su premija laureatas gauna 50 tūkst. svarų sterlingų – beje, šiuos pinigus skiria pagrindinė premijos rėmėja, brokerių kompanija „Man“, kurios vardas įsiterpė į anksčiau tiesiog „Booker“ vadintos premijos pavadinimą. Tačiau didžiausia šios premijos nauda autoriui, be abejo, yra pasaulinė šlovė ir didžiulis susidomėjimas tolesne jo kūryba.
H. Mantel tapo trečiąja laureate per visą „Booker“ premijos istoriją, pelniusia šį apdovanojimą du kartus. Jai tai pavyko padaryti per rekordiškai trumpą laiką – vos trejus metus. Didžiosios Britanijos žiniasklaida jau dabar spėlioja, kad trečioji trilogijos dalis H. Mantel gali pelnyti dar vieną „Man Booker“ premiją, tačiau to veikiausiai reikės luktelėti ilgiau.
Po antrąkart pelnytos „Man Booker“ premijos rašytoją užgriuvo didžiulis žiniasklaidos ir visuomenės dėmesys. H. Mantel yra prisipažinusi, kad pirmąkart tapus laureate jai susidoroti su milžinišku dėmesiu nebuvo labai lengva.
„Visas šis procesas gali priversti pasijusti buvusiu rašytoju ar net, kai pagyros yra perdėtos, mirusiu rašytoju“, – apie užgriuvusį dėmesį ir žeriamas liaupses sakė rašytoja po ceremonijos surengtoje spaudos konferencijoje.
Kartu su šlove ir finansine nauda laureatą neišvengiamai užgriūva ir daugybė diskusijų, kurios ne visuomet malonios. Pavyzdžiui, šiemet dar prieš paskelbiant šešias knygas, kurios buvo atrinktos pretenduoti į „Man Booker“ premiją, škotų rašytojas Irvine’as Welshas užsipuolė premijos komitetą. Skandalingojo romano „Traukinių žymėjimas“ autorius pareiškė, kad šis literatūros apdovanojimas yra „labai imperialistinės orientacijos“, o premijos teikėjai niekaip nesusidoroja su aiškiai juntama „antiškotiškumo“ problema.
Lyg atsakydamas I. Welshui komisijos pirmininkas P. Stothardas šią savaitę pareiškė, kad premijos laureatė buvo išrinkta po „negailestingo literatūros kritikos proceso“. Pirmininkas pabrėžė, jog priimant galutinį sprendimą komisijoje nebuvo balsuojama – anot P. Stothardo, tai būtų „desperatiškas poelgis“.
Nė vienas komisijos narys neturėjo teisės pasakyti „man patiko ši knyga“, „man artimas šis kūrinys“. Kiekvienas iš šešių finalą pasiekusių kūrinių buvo kruopščiai išanalizuotas remiantis objektyviais kriterijais, todėl simpatijoms ar antipatijoms vietos tokiame procese esą nėra.
Svarstė išleisti lietuviškai
Lietuvoje iki šiol nėra išleista nė viena H. Mantel knyga. Saulius Repečka, leidyklos „Baltos lankos“ vyriausiasis redaktorius, IQ pripažino, kad dar prieš skiriant H. Mantel antrąją „Booker“ premiją buvo svarstoma išleisti pirmąją trilogijos knygą lietuvių kalba.
„Tačiau manau, kad ir mus, ir kitus leidėjus stabdo tai, jog H. Mantel kūryba specifinė, joje apstu specifinių britiškų detalių. Klausimas, kiek lietuvių skaitytojams jos būtų įdomios ir artimos“, – svarstė S. Repečka.
Antrą kartą rašytojai skirta prestižinė premija gali paskatinti leidėjus vėl pasvarstyti, ar nevertėtų H. Mantel kūrybos išleisti lietuviškai. „Žiūrėsime, kaip elgtis, reikės tartis su rinkodaros atstovais, knygynais, kaip jie žiūrėtų į tokią knygą. Reikia atlikti tyrimą“, – sakė S. Repečka.
To, jog prestižinė premija gali gerokai kilstelėti ir leidybos teisių kainą, leidėjai nesibaimina. Paprastai leidybos teises užsienio leidykloms gerokai daugiau pabrangina milijoniniai knygos tiražai nei rašytojui skirta premija.
Tačiau lietuvių skaitytojai net į prestižiškiausias premijas reaguoja palyginti vangiai ir „Booker“ ar Nobelio literatūros premijos laureatų kūrinių iš knygynų šluoti neskuba. Faktas, jog knygos autorius yra prestižinės premijos laureatas, Lietuvoje knygos pardavimo rodiklius kilsteli daugiausia 10 proc. Tai, S. Repečkos nuomone, palyginti maža dalis.
„Logiškai užsienio literatūros premijos lietuvių skaitytojams turėtų turėti didesnę įtaką“, – sakė S. Repečka. Kaip pavyzdį jis paminėjo Lietuvoje išleistą Nobelio premijos laureato Gao Xingjiano romaną „Dvasios kalnas“. Švedijos Nobelio premijos komitetas šį kūrinį pavadino vienu ypatingiausių kūrinių, neturinčių analogų. Tačiau Lietuvoje šios knygos skaitytojai liko nepastebėję.
