Praėjus metams jau galima drąsiai sakyti, kad bangos, kurias sukėlė „Snoras“, pasiūbavo likusius bankus, tačiau daugiau niekas nepradėjo skęsti.
„Snoro“ žlugimas liko vieno banko, o ne visos sistemos krize, nors iš pradžių būta dėl to nerimo. Po „Snoro“ žlugimo iš bankų nutekėjo apie 1 proc. indėlių. Tačiau gana greitai procesas apsisuko į kitą pusę ir indėlių vėl pradėjo daugėti. Vasarą Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas jau pradėjo skųstis, kad bankuose per daug indėlių, o šiemet spalio mėnesį bendras jų portfelis pora šimtų milijonų litų viršijo buvusįjį prieš metus.
Pagal Tarptautinio valiutos fondo apibrėžimą sistemine krize laikoma situacija, kai per mėnesį iš bankų nuteka daugiau nei 5 proc. indėlių.
Po „Snoro“ nacionalizavimo 2011 m. lapkričio 16 d. daugiausia nerimo buvo dėl Ūkio banko bei kitų mažesnių bankų. Per lapkričio mėnesį iš Ūkio banko „pabėgo“ 126 mln. litų (3,5 proc. viso portfelio), per gruodį – dar panaši suma. Per du mėnesius Ūkio banko indėlių portfelis susitraukė 7,7 proc. Šių metų sausį indėlių dar sumažėjo, bet jau ne taip smarkiai. Vėliau Ūkio bankui pavyko sustabdyti šį nemalonų procesą, nors prieš „Snoro“ žlugimą buvęs indėlių lygis taip ir nebuvo pasiektas. Šių metų rugpjūčio pabaigoje Ūkio banko indėlių portfelis buvo 6 proc. plonesnis nei pernai spalio pabaigoje.
Kitiems mažiesiems bankams greičiau pavyko sustabdyti indėlių nuotėkį. Iš Šiaulių banko indėlininkai pernai lapkritį pasiėmė 63,2 mln. litų (portfelis sumažėjo 3,1 proc.), gruodį portfelis susitraukė jau tik 17 mln. litų. Šiemet rugpjūčio pabaigoje šiame banke indėlių buvo 3,7 proc. daugiau nei prieš „Snoro“ žlugimą. Medicinos bankas nuotėkį sustabdė praėjusių metų gruodį.
Komentuodami „Snoro“ istoriją kiti bankai tvirtino, kad jiems iš konkurento pasitraukimo jokios naudos, nes šis įvykis kelia pavojų visos bankų sistemos stabilumui. Tačiau reikia pripažinti, kad bankų sistema išliko stabili, o „Snoro“ turėti klientai tapo gardžiu kąsneliu konkurentams.
Kalbant apie indėlių portfelio dalybas, didžiausią pyrago gabalą atsiriekė SEB bankas. Jo indėlių portfelis per du mėnesius išaugo 2,9 mlrd. litų, arba 30 proc. To ir buvo galima tikėtis, nes į SEB sąskaitas buvo pervedamos draudimo išmokos „Snore“ indėlius turėjusiems gyventojams. Kaip matyti iš statistikos, didelė dalis pervestų išmokų nusėdo SEB banke.
„Snore“ buvę ir iš kitų mažesnių bankų atsiimti indėliai keliavo ir į kitus didesnius bankus. DNB ir „Nordea“ savo portfelius per du mėnesius papildė atitinkamai 612 ir 427 mln. litų, „Swedbank“ – dar 538 mln.
Tad galima sakyti, kad „Snoras“ bent laikinai sumažino pasitikėjimą mažesniaisiais bankais (Ūkio banku – ilgėliau) ir padidino pasitikėjimą didžiaisiais, turinčiais stipresnius savininkus. Pasitikėjimo skirtumas atsispindi ir indėlių palūkanose – nors didieji bankai jas mažino kur kas sparčiau, tai neišbaidė klientų. Kitaip tariant, didesnės indėlių palūkanos yra kaina, kurią mažesni bankai turi mokėti už „Snoro“ žlugimą.
Palūkanomis „Snoro“ žlugimo kainą sumoka ir Lietuvos valstybė. Paskolų palūkanos valstybei šiuo metu nėra pakilusios, tačiau tam, kad „Snoro“ indėlininkams būtų skubiai pervestos draudimo išmokos ir kad neprasidėtų masinis indėlių atsiėmimas, Vyriausybė už nulines palūkanas paskolino apie 3 mlrd. litų „Indėlių ir investicijų draudimui“, nors pati pastarąjį kartą platino euroobligacijas už 4,2 proc. metinių palūkanų. Už tokias palūkanas pasiskolinus 3 mlrd. litų, per metus reikėtų sumokėti 126 mln. litų palūkanų.
Taupytojai vis dar atsargiai žvelgia ir į „Finastą“, kuri priklauso „Snorui“ ir kuriai pavyko išvengti savo šeimininko likimo, nors pavojaus būta. „Finasta“ indėlių rinkoje išlieka nykštukinis žaidėjas, nepaisant to, kad šiuo metu iš visų bankų siūlo didžiausias palūkanas už indėlius. Bankui verkiant reikia pritraukti pinigų, tačiau tam kliudo „Snoro“ šešėlis, kuris persekios „Finastą“ mažiausiai iki to laiko, kai ji bus parduota.
Artimiausiais mėnesiais galima tikėtis šiokio tokio rinkos persidalijimo, mat po migracijos indėliai neretai buvo dedami vienų metų terminui, kuris netrukus pasibaigs. Todėl bankai, nors ir nerodantys daug džiaugsmo dėl indėlių antplūdžio, pasistengs išlaikyti klientus, nors apie didesnes palūkanas rinkoje negalvojama.
Nelikus „Snoro“, sumažėjo galimybių gauti paskolą įmonėms, kurių projektai – rizikingesni. Šią sritį pretenduoja užimti kredito unijos, tradiciškai siūlančios didesnes palūkanas už indėlius. Tam, kad uždirbtų pelno, kredito unijos turi skolinti brangiau, taigi ir rizikingiau. Kai kurios tai ir daro. Tiesa, panašu, kad Lietuvos bankas pasiruošęs kredito unijų veiklą prižiūrėti kur kas atidžiau, nei tai darė su „Snoru“.
