Josteinas Gaarderis
Su Josteinu Gaarderiu – apie Dievą be paso, nepripratimą prie gyvenimo ir stalelį trims danguje.
Šiemet Vilniaus knygų mugėje viešėjo norvegų rašytojas Josteinas Gaarderis. Paradoksalu, bet šiais grėsmingai alsuojančio globalaus kapitalizmo, konsumerizmo ir masių šėliojimo kultūros industrijos karnavaluose laikais ne vieną įtampos kupiną romaną parašiusį autorių išgarsino „Sofijos pasaulis“, filosofinė knyga.
Ar kas nors tikėjosi, kad subjektas, kurio subjektyvumas laidojamas ir apraudamas jau daugelį metų kaip skęstantis, griebsis filosofijos šiaudo?
„Rašydamas „Sofijos pasaulį“ buvau tikras, kad ši knyga turės labai mažai skaitytojų. Pasakiau žmonai, kad knyga greičiausiai nebus pelninga. O ji atsakė: „Tada rašyk greitai, nešvaistyk laiko.“ Nunešiau rankraštį leidėjui, bet jis nenorėjo jos spausdinti – juk tai 500 puslapių romanas apie filosofijos istoriją paaugliams… Vis dėlto knygą išleido. Buvau toks dėkingas, kad kažkas sutinka leisti šią nekomercinę literatūrą. O galų gale ji tapo komerciškiausia knyga per visą Norvegijos literatūros istoriją. “
Pasirodo, žmonės vis dėlto turi poreikių, kurių rinka net neįtaria. Čia jos Achilo kulnas, silpnoji vieta. Kapitalas siūlo patogią buitį ir būtį, sustyguotą gyvenimo scenarijų, o filosofas siūlo nepripratimą prie gyvenimo. Matau juos, žmones, kasdien, iš karto atskiriu pripratusius ir nepripratusius. Nepripratę dažniausiai, aišku, būna vaikai, nors ir tarp suaugusiųjų pasitaiko vienas kitas. Kaip rašė V. Pelevinas, „gyvenimas – tai slalomas iš vienos gerai žinomos vietos kapų link“. O kokie gražūs būtų priešmirtiniai žodžiai: ach, tas gyvenimas, taip aš prie jo ir nepripratau.
Josteinas Gaarderis pasakojo apie savo kolegę amerikietę. Jos duktė, klausydama JAV prezidento kalbų, stebėjosi: „Kodėl jis prašo Dievo laiminti Ameriką, o ne pasaulį? Juk Dievas neturi paso.“ Dievas be paso – Dievas už įstatymo ribų, pabėgėlis, nelegalas?.. Tik visiškai nepripratęs prie gyvenimo žmogus gali taip paklausti. Vaikas yra vis dar nepripratęs. Filosofas visuomet yra laukinis – nepripratęs, neprijaukintas.
Klausimas, koks jo mėgstamiausias filosofas, Josteinui Gaarderiui pasirodė sudėtingas. Bet filosofija – ne moteris, neprivalai pasirinkti vienos. Filosofai, ypač tie, kurie mirę, nepavyduliauja. J. Gaarderis pasirinko tris: Jėzų, Sokratą ir Spizoną. Apie Spinozą, prisipažinsiu, menkai išmanau, bet kiti du buvo išties nepripratę prie gyvenimo. Nepripratę kaip reikiant. Ir atsisveikino su juo daugiau mažiau abejingai – kaip su keistu, nelabai reikalingu daiktu, rastu pakelėje. Būtent juos J. Gaarderis sakėsi besitikintis sutikti ir pakalbinti danguje – prie stalelio trims, tokio paties, kaip ir knygų mugėje.
Nuo 1991 m., t. y. nuo to laiko, kai buvo parašytas „Sofijos pasaulis“, pasaulyje įvyko daug dalykų – ir gerų, ir blogų. Gėrio tema Lietuvoje gana nuvalkiota. Dabar, savaime suprantama, esame laisvi. Kai viskas apkarsta, galima emigruoti. Dabar mūsų nešaudo, kai bandome pereiti sieną. Krize alsuojantis globalus kapitalizmas… Mūsų postsovietinės, postkolonijinės postmodernybės… Modernybė, demaskavusi save pačią, nepaliekanti iliuzijų nei vilties… Atsaini J. Baudrillard’o pagieža, bejėgiškas P. Sloterdijko cinizmas, nuožmus V. Pelevino įtūžis, pamišėliškas E. Limonovo juokas…
Tuo metu Šiaurės šalyse tyliai bunda postkapitalistinis renesansas. T. H. Erikseno „Akimirkos tironija“, F. Skårderudo „Nerimas. Kelionės po modernųjį Aš“ ir J. Gaarderio „Sofijos pasaulis“. Trys norvegai, bandę švelniai keisti pamišusį, amžinai neaišku kur skubantį pasaulį. Ir patys tapę jo įkaitais, tapę celebrities. Trys sėkmingi bandymai, teikiantys paguodos ir vilties, kad pavyks sustabdyti pamišusį laiką, atkurti savo neurozių iškamuotą, prarastą Aš ir pasiieškoti sau šiek tiek prasmės.
Dar norėjau užduoti rašytojui keletą klausimų, bet pro gerbėjus, besivaikančius autografų, buvo neįmanoma prasibrauti. Kita vertus, nelabai žinojau, ko ir paklausti. Praradusi viltį, gerdama kavą iš aparato (visiškai dehumanizuotas sandėris, nors iš įpročio kartais ištariu „ačiū“ grąžą duodančiam kavos automatui), iš antrojo aukšto balkono žiūrėjau žemyn, kur pardavinėjami receptai – maisto, laimės ir gyvenimo.
Rašytojas viso to nematė, jis dalijo autografus. Tą akimirką (ačiū miniai, ji visuomet mane įkvepia, nors ir kankina) pavėluotai, bet pagaliau paaiškėjo, kokie būtų buvę trys mano klausimai, taip ir likę neužduoti ir neatsakyti:
„Ar Sofija buvo graži? Ar ji buvo populiari, ar pritapo klasėje? Ar bijojo atsilikti nuo bandos, – atsiprašau, nuo mados? Ar jos tėvai buvo turtingi? Tiesiog tam atvejui, jei kas sugalvotų pagal „Sofijos pasaulį“ kurti serialą…“
„Jei šiandien rašytumėte „Sofijos pasaulį“, ar Sofija, radusi savo pašto dėžutėje du laiškus, ieškotų atsakymų į juose užduotus klausimus: kas tu esi ir iš kur kilo pasaulis? Gal tie du laiškai pasimestų tarp prekybos centro lojalumo kortelių ir kvietimų su nuolaida apsilankyti soliariume?“
„Gal Sofija pasakytų, kaip kadaise Volteras, „eikit šalin su ta savo metafizika, kas šiais laikais ją skaito“? Gal Sofija tiesiog pasiųstų visus mus po velnių?“
Gal ir gerai, kad nepaklausiau. Man negalima bendrauti su intelektualais – nuolat peržengiu ribas, tą nematomą politinį sanitarinį kordoną, skiriantį intelektualą nuo proletaro. Vis ką nors ne taip pasakau, užgaunu, nors ir nenoriu įžeisti. (Ką padarysi, negali tuo pačiu metu būti ištikimas ir teorijai, ir tikrovei.)
Jei tiesa yra tai, kad Dievas neturi paso, tai jis neturi nei rasės, nei tautybės, nei lyties. Taip pat jis neturi klasės ir skiriamųjų jos kredencialų – nei pinigų, nei mokslo laipsnių, nei diplomų, nei įtakingų pažįstamų. Jis neturi nieko. Užtat prie jo stalelių visiems atsiranda vietos.
Gal užduosiu tuos klausimus Josteinui Gaarderiui kitą kartą. Gal dar susitiksime kada nors, pavyzdžiui, prie stalelio trims danguje.
