Neįsivaizduojamo įsivaizdavimas Europoje

Norint įveikti krizę, kurioje neįmanoma tapo įmanoma, reikia įsivaizduoti neįsivaizduojamą. Taigi, siekiant išspręsti Europos valstybių paskolų krizę, dabar būtina ruoštis Graikijos, Portugalijos ir galbūt Airijos nemokumui ir pasitraukimui iš euro zonos.

Jeigu taip nutiks, reikia imtis priemonių apsisaugoti nuo finansų griūties visoje euro zonoje. Pirma, bankų indėliai turi būti apsaugoti. Jeigu Graikijos banke pasidėtas euras būtų prarastas dėl nemokumo ir pasitraukimo iš euro zonos, Italijos banke laikomas euras iš karto taptų mažiau vertas nei euras Vokietijos ar Nyderlandų banke. Todėl kiltų paniškas indėlių atsiėmimas iš didelį deficitą turinčių šalių bankų.

Be to, kai kurie bankai nemokiomis tampančiose šalyse turėtų ir toliau tęsti veiklą, kad būtų apsisaugota nuo ekonomikos griūties. Tuo pat metu Europos bankų sistemos kapitalas turi būti sustiprintas, ir jų priežiūra turėtų vykti nebe nacionaliniu, o europiniu mastu. Galiausiai, kitų deficitus turinčių euro zonos vyriausybių obligacijos turėtų būti apsaugotos nuo užkrato (paskutiniai du reikalavimai galiotų ir jeigu nė viena šalis netaptų nemoki).

Visa tai kainuoja, tačiau dėl dabartinių susitarimų tarp euro zonos nacionalinių vadovų, daugiau pinigų nebegali būti surasta.

Tad nėra kito būdo, kaip sukurti trūkstamą grandį: Europos iždą, galintį rinkti mokesčius ir skolintis. Tam prireiktų naujos ES sutarties, kuri pertvarkytų Europos finansinio stabilumo fondą (EFSF) į visavertį iždą.

Tačiau tam reikia radikalaus nuostatų pokyčio, ypač Vokietijoje.

Vokietijos visuomenė vis dar mano, kad gali rinktis, ar remti eurą. Tai yra didžiulė klaida. Euras egzistuoja. Ir pasaulinės finansų sistemos turtas, ir įsipareigojimai yra taip sumišę su bendrąją valiuta, kad jos žlugimas nulemtų griūtį, kurią suvaldyti būtų nebe Vokietijos ar jokios kitos šalies jėgoms.

Kuo daugiau laiko Vokietijos visuomenei prireiks šį nemalonų faktą suprasti, tuo didesnę kainą jie ir likęs pasaulis turės sumokėti.

Tačiau kyla klausimas, ar Vokietijos visuomenė gali būti įtikinta šiuo argumentu. Kanclerei Angelai Merkel gali nepavykti jo vertingumu įtikinti visos savo koalicijos, bet ji gali remtis opozicija, kad sudarytų naują daugumą, remiančią tai, kas būtina atlikti siekiant išsaugoti eurą.

Jeigu Vokietijos lyderė išspręstų euro krizę, ji turėtų mažiau dėl ko baimintis per kitus rinkimus. Pasirengimas trijų mažų šalių nemokumui ar pasitraukimui iš euro zonos nereiškia, kad šios šalys bus neišvengiamai apleistos. Priešingai, tvarkingo nemokumo – finansuoto kitų euro zonos šalių ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF) – galimybė suteiktų Graikijai ir Portugalijai šansus rinktis politikos priemones.

Be to, tai nutrauktų užburtą ratą, dabar keliantį grėsmę visoms euro zonos deficitus turinčioms šalims, kuriame taupumo priemonės silpnina jų augimo perspektyvas bei skatina investuotojus reikalauti neįperkamai aukštų palūkanų normų ir tokiu būdu verčia jų vyriausybes išlaidas mažinti dar labiau.

Pasitraukimas iš euro zonos palengvintų užduotį labiausiai rūpesčių užgultoms šalims atgauti konkurencingumą. Tačiau jeigu jos nori pasiaukoti tiek, kiek prireiks, jos galėtų ten ir likti: EFSF apsaugotų jų vietinių bankų indėlius, o TVF padėtų įlieti kapitalo į jų bankų sistemas. Tai padėtų šioms šalims išsivaduoti iš dabartinių spąstų.

Bet kokiu atveju leisti šioms šalims sužlugti ir kartu žemyn nusitempti visą pasaulio bankų sistemą nebūtų ES labui. Tad ES šalys narės, ne tik priklausančios euro zonai, turi pripažinti, kad siekiant išsaugoti eurą reikia naujos sutarties.

Ši logika yra aiški. Taigi, diskusijos, ką įrašyti į naująją sutartį, turi prasidėti nedelsiant, kadangi, net ir esant nepaprastam spaudimui ES vadovams susitarti greitai, derybos neišvengiamai užsitęs. Tačiau, kai bus susitarta dėl principų, Europos Taryba galėtų suteikti įgaliojimus Europos centriniam bankui įsikišti, iš anksto apdraudus jį nuo nemokumo grėsmių.

Matymas, kad euro zonos paskolų krizei sprendimą rasti galima, sukeltų palengvėjimą finansų rinkoms. Net ir tokiu atveju, kadangi Vokietija neišvengiamai diktuos bet kokios naujos sutarties sąlygas, beveik neabejotinai bus slegiantis ekonomikos sulėtėjimas. Tai gali paskatinti toliau keisti požiūrį Vokietijoje, savo ruožtu leidžiant taikyti anticiklines priemones. Tuo metu augimas didelėje dalyje euro zonos galėtų atsinaujinti.