Justo Gatelio iliustr.
Valstybės komercinį turtą suskaičiavusi Vyriausybė išsiaiškino, kad šeimininkas iš jos nekoks. Keliolikos milijardų turtas per metus atneša vos keliasdešimties milijonų litų grąžą. Rezultatai apgailėtini. Kaltieji taip pat žinomi – tai nemokšiškai valstybinį turtą valdančios valstybės įmonės.
Praėjusių metų pabaigoje valstybė savo žinioje turėjo per šimtą įmonių. Pastarosios valdė daugiau kaip 14 mlrd. litų turto, sugebėjo gauti 2,4 mlrd. litų pajamų ir uždirbti 100 mln. litų pelno, kurio didesnė dalis net nepasiekė valstybės biudžeto. Dabartiniai valstybės įmonių pelno paskirstymo principai neleidžia valstybei pasinaudoti jos įmonių sukauptu nepaskirstytu pelnu. Valstybės kontrolė, atlikusi šių įmonių auditą, daugelio jų veiklos rezultatus vertino silpnai ar nepatenkinamai. Jų pelningumo rodikliai nesiekė verslo srityje įprasto minimalaus standarto – 8 proc.
Tiesa, po valstybinių auditorių didinamuoju stiklu pakliuvo ne visos valstybei priklausančios įmonės – akcinių bendrovių, kuriose nuosavybės teise valstybė valdo vienokį ar kitokį akcijų paketą, veiklos rodikliai nenagrinėti. Įvertinusi ir pastarųjų bendrovių turtą, Ūkio ministerija apskaičiavo, kad savo žinioje valstybė turėjo 17,3 mlrd. litų turto, iš kurio į biudžetą gavo apie 30 mln. litų pajamų, o turto grąžos rodiklis nesiekė nė 1 proc.
Lėšas skiria, naudos negauna
Rugpjūčio viduryje Ūkio ministerija pasisamdė švedų konsultantą Dagą Deterį, turėsiantį jai patarti pertvarkant valstybės įmones ir jų valdymą. Švedijos vyriausybei priklausančios įmonės iš tiesų galėtų būti sektinas pavyzdys, jų turto grąža 2007 metais sudarė daugiau kaip 15 proc. Tačiau ir be švedų pagalbos nesunkiai galima nustatyti tobulintinas sritis.
Valstybės kontrolės audito metu paaiškėjo, kad, nepaisant prastų finansinių rezultatų, dalis valstybės įmonių neturi aiškios veiklos strategijos, neatlieka valstybės ir savivaldybės įmonių įstatyme nustatytų funkcijų ar užsiima valstybės įmonės apibrėžimo įstatyme neatitinkančia veikla, pavyzdžiui, nuomoja nekilnojamąjį turtą, teikia apgyvendinimo paslaugas ar išduoda beprocentes paskolas savo darbuotojams. Be to, trys ketvirtadaliai įmonių lėšų savo veiklai vykdyti gauna iš valstybės biudžeto. Jos vidutiniškai sudaro 24 proc. visų valstybės įmonių pajamų. Vis dėlto neretai šios lėšos apskaitomos kaip dotacijos ir nepadidina valstybės turto.
Beje, bandydama suskaičiuoti valstybės įmones, Valstybės kontrolė susidūrė su netikėta kliūtimi – skirtingos įstaigos pateikė nevienodus skaičius. 125, 114 ar 108 – tokią skirtingą informaciją apie valstybės įmones auditoriai gavo iš Registrų centro, Statistikos departamento ir Valstybinės mokesčių inspekcijos. Nors žodis „chaosas“ tokiai padėčiai apibūdinti, pasak Valstybės kontrolės 2-ojo audito departamento direktorės Zitos Valatkienės, būtų per daug griežtas, dabartinei tvarkai reikalingos esminės permainos.
Vertybinių popierių biržos „NASDAQ OMX Vilnius“ prezidentė ir Bendrovių valdymo instituto Baltijos šalyse valdybos pirmininkė Arminta Saladžienė teigė, kad valstybės valdomos įmonės visame pasaulyje susiduria su panašiais sunkumais: neaiškūs veiklos tikslai, painios sprendimų priėmimo ir atskaitingumo struktūros, netinkamas valstybės nuosavybės klausimų atskyrimas nuo sektoriaus reguliavimo ir politikos, politizuotos, nekompetentingos ir silpnos valdybos, politikų kišimasis į kasdienį įmonės valdymą.
Todėl prasti valstybės įmonių veiklos rezultatai yra tik įvairių veiksnių, kuriuos minėjo A. Saladžienė, pasekmė. Siekiant geresnių rodiklių, dėmesys pirmiausia turėtų būti sutelktas į kliūčių efektyviai valstybės įmonių veiklai pašalinimą.
Įmonių skaičius mažės
Apskritai valstybės įmonės Lietuvoje turi netrumpą gyvavimo istoriją. Lietuvai pasitraukus iš Sovietų Sąjungos ir atkūrus nepriklausomybę, iš esmės visi ūkinę ir ekonominę veiklą vykdę subjektai atiteko valstybei ir didžioji jų dalis tapo valstybės įmonėmis. Šalies ūkiui pereinant prie rinkos ekonomikos santykių, valstybės įmonės buvo privatizuojamos ar verčiamos akcinėmis bendrovėmis, todėl jų skaičius nuolatos mažėjo. Ūkio viceministro Rimanto Žyliaus teigimu, nuo 2003 metų nebuvo įsteigta nė viena nauja valstybės įmonė, o per pastaruosius septynetą metų jų skaičius sumažėjo beveik tris kartus nuo 298 iki 107.
Toks skaičius valstybės įmonių Lietuvai vis dar per didelė našta, ypač įvertinus prastus jų veiklos rezultatus. Neaišku, kodėl valstybinės įmonės statusas būtinas vaistinėms ar poilsio namams. Daugelyje Vakarų šalių įmonių, kurias kontroliuoja valstybė, skaičius dažniausiai nesiekia šimto (žr. 1 grafiką). Be to, už Lietuvą gerokai didesnės šalys, tokios kaip Italija, Vokietija ar Švedija, valstybės žinioje yra palikusios apie 40–50 strateginę reikšmę šalies saugumui turinčių ar didelės reikšmės paslaugas visuomenei teikiančių įmonių.
Atsakyti, koks optimalus valstybės įmonių skaičius būtų Lietuvoje, nėra sudėtinga. Kuo prastai valdomų valstybės įmonių bus mažiau, tuo šalies biudžetui bus geriau. Aišku, kai kurios įmonės valstybei būtinos. Z. Valatkienės teigimu, jei Vyriausybė nuspręstų pasilikti tik strateginę reikšmę šalies saugumui turinčias įmones, tai jų liktų 19, tarp kurių – trys oro uostai, Ignalinos atominė elektrinė, Klaipėdos valstybinis jūrų uostas, Vidaus vandens kelių direkcija, Lietuvos naftos produktų agentūra, „Automagistralė“, „Oro navigacija“, 10 regioninių kelių įmonių. Tiesa, tai tik vienas kriterijus.
R. Žyliaus nuomone, spręsdama valstybės įmonių likimą Vyriausybė ketina remtis trimis kriterijais ir valstybės žinioje palikti tas įmones, kurios turi strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui, yra įvardytos specialiuosiuose teisės aktuose kaip valstybės įmonės ar valdo turtą, kuris nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei. „Valstybės įmonės, kurios neatitinka nurodytų požymių, turi būti pertvarkytos į akcines bendroves, uždarąsias akcines bendroves, savivaldybės įmones arba biudžetines įstaigas. Įmonės, kurios konkuruoja rinkoje su komerciniais žaidėjais, turėtų būti akcinės bendrovės ir veikti lygiomis konkurencinėmis sąlygose, t. y. naudotis savo, o ne valstybės turtu. Visas valstybės komercinis turtas turėtų būti valdomas per akcines bendroves“, – aiškino R. Žylius.
Pagal ūkio viceministro minėtus kriterijus maždaug 60 dabar veikiančių valstybės įmonių ir toliau išlaikytų šią teisinę formą. Aišku, tai nereiškia, kad, pavyzdžiui, 42 miškų urėdijų negalima reorganizuoti ir bent dalies jų sujungti.
Pasak A. Saladžienės, visos valstybės valdomos įmonės, užsiimančios komercine veikla, galėtų turėti akcinės bendrovės statusą, nes tai suteiktų valstybei lankstumo sprendžiant nuosavybės klausimus, būtų užtikrinamas didesnis veiklos skaidrumas. „Akcinėse bendrovėse valstybė, neprarasdama kontrolės, gali sudaryti galimybes privačiam kapitalui dalyvauti įmonės veikloje, akcinės bendrovės turi daugiau alternatyvų savo veiklai ir plėtrai finansuoti“, – pranašumus vardijo A. Saladžienė.
Savaime suprantama, kad sumažintas valstybės įmonių skaičius ar pakeista jų teisinė forma nebūtinai lems didesnį jų veiklos efektyvumą. Todėl dar vienas iššūkis Vyriausybei – visas šių įmonių kontrolės virveles sutelkti vienose rankose.
Virvelės vienoje rankoje
Valstybiniai auditoriai pastebėjo, kad trūksta suformuotos aiškios valstybės politikos jai priklausančių įmonių atžvilgiu: kokią veiklą turi vykdyti, kokias viešąsias paslaugas jos turi teikti ir kokią grąžą jos turi užtikrinti. Dar blogiau tai, kad valstybinių įmonių valdyme dominuoja decentralizuotas modelis, nėra vienos institucijos, atsakingos už šių įmonių priežiūrą, jų veiklos rezultatus. Kaip pažymėjo Z. Valatkienė, savininko teises ir pareigas vykdančios institucijos nevienodai supranta ir vykdo savo pareigas valdant valstybės įmones. Kartais jos nenustato veiklos strategijos ir tikslų. Pasitaiko atvejų, kai vienos įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendina kelios institucijos.
Kad būtų išvengta dabartinės netvarkos valstybės įmonių valdyme, auditorių nuomone, turėtų būti pereita prie centralizuoto įmonių valdymo modelio, kai jas prižiūri viena ministerija ar agentūra. Šias pareigas atlikti Vyriausybė liepos mėnesį pavedė Ūkio ministerijai, kuri bus atsakinga už geros valstybės įmonių ir valstybei priklausančių akcinių bendrovių bei uždarųjų akcinių bendrovių valdymo praktikos formavimą ir įgyvendinimą. Pasak R. Žyliaus, Ūkio ministerijos specialistai ateityje vertins valstybei priklausančių įmonių rezultatus, pateiks apibendrinančią informaciją ir pasiūlymus Vyriausybei, rengs ir viešai pateiks apibendrinančias ataskaitas apie valstybės įmonių veiklą.
R. Žylius taip pat paminėjo tris tarptautinėje praktikoje taikomus įmonių valdymo principus: skaidrumą, aiškų tikslą ir depolitizavimą. Pasak jo, siekdama įgyvendinti pirmąjį principą, ministerija patvirtino Skaidrumo gaires. Su ūkio viceministro vardijamais kriterijais sutinka ir A. Saladžienė. Jos nuomone, maksimalus bendrovių skaidrumas yra esminis dalykas užtikrinant atskaitingumą visuomenei ir imunitetą nuo politinių srovių. Tačiau pirmiausia Vyriausybė turėtų patvirtinti valstybės nuosavybės politiką ir aiškiai suformuluoti valstybės įmonių tikslus. „Komercinę veiklą vykdančios įmonės turėtų siekti vienintelio tikslo – įmonės vertės didinimo“, – įsitikinusi A. Saladžienė.
Pelnas prieš viešąjį interesą
Dabartinis Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas nurodo, kad valstybės įmonė turi teikti viešąsias paslaugas, gaminti produkciją ir vykdyti kitą veiklą, siekiant tenkinti viešuosius interesus. Kai Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Raimondas Kuodis pasiūlė nutraukti nuostolingą „Lietuvos geležinkelių“ keleivių pervežimo verslą, iš Saulėlydžio komisijos gavo atsakymą, kad ne visi sprendimai turi būti priimami tik dėl lėšų taupymo. R. Kuodis juokauja, kad jam taip pat patiktų kiekvieną rytą į darbą Vilniaus centre skraidyti sraigtasparniu. „Patogumas nėra argumentas, pinigai visada turi alternatyvaus panaudojimo sąnaudas. Dabar mes vežiodami grybautojus švaistome pinigus, kuriuos galbūt galėtume panaudoti skurdui mažinti“, – svarstė ekonomistas.
Pritaikęs sąnaudų ir naudos analizę, R. Kuodis paskaičiavo, kad keleivių vežimas „Lietuvos geležinkeliams“ atsieina apie 150 mln. litų daugiau negu visuomenės gaunama nauda. R. Kuodis įsitikinęs, kad keleivių pervežimo paslaugos geležinkeliais paklausa yra gana elastinga, todėl žmonės, gerokai pabrangus traukinio bilietams, rinktųsi alternatyvius transporto būdus. Vadinasi, nors tris ar keturis kartus pabrangę bilietai atspindėtų realią paslaugos kainą, norinčių ja naudotis iš esmės neliktų. R. Kuodžio teigimu, panašią sąnaudų ir naudos analizę būtų galima taikyti įvairiems valstybės projektams ir paslaugoms vertinti.
Tuo, kad valstybės įmonės turėtų dirbti pelningai, įsitikinusi ir Z. Valatkienė. Dabar valstybės įmonės, pasak valstybinės auditorės, savo veiklos tikslus suvokia skirtingai – vienos mano, kad turi siekti pelno, kitos įsitikinusios, kad jų tikslas yra teikti viešąsias paslaugas ir tenkinti viešuosius interesus. Tačiau apie pelno siekį netiesiogiai kalbama įstatyme. Be to, nuostolingai dirbančią įmonę būtų sunku vadinti atitinkančia visuomenės interesus. „Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatyme kalbama apie pelno paskirstymą. Jei įmonė siekia veiklos tęstinumo, ji turi dirbti pelningai, o patiriami nuostoliai reiškia, kad įmonė juda bankroto link. Koks tas pelningumas turi būti – ar 8, ar 30 proc., turi spręsti savininkas“, – teigė Z. Valatkienė.
Įvertinus dabartinius valstybės įmonių rezultatus, valstybė yra absurdiškoje situacijoje: pelno valstybinės įmonės uždirba nedaug, dar mažiau jo patenka į valstybės biudžetą, tačiau biudžeto dotacijos sudaro nemažą dalį valstybės įmonės pajamų (žr. 2 grafiką). Klausti, kodėl kai kurios valstybei priklausančios įmonės nenutraukia nuostolingos veiklos, reikėtų politikų. Jeigu „Lietuvos geležinkeliams“ nutraukus keleivių vežimą nuostolingais maršrutais tai pažeistų viešuosius interesus, galima klausti ir to, ar nuostolingas valstybei priklausančios įmonės veiklos finansavimas iš pelningos veiklos ir valstybės lėšomis nepažeidžia viešojo intereso, už kurio, beje, stovi kur kas didesnė žmonių grupė? Prieš akis iškyla Guliverio, virtusio liliputų įkaitu, vaizdelis, kai valstybė, nesugebėdama kontroliuoti jai pavaldžių įmonių veiklos, turi tenkinti įvairius jų reikalavimus.
Pirmas žingsnis į sėkmę
Kadangi Vyriausybė tik pradėjo valstybės įmonių pertvarką, kalbėti apie rezultatus dar anksti. Užmojai dideli ir teisingi, o ar jie bus sėkmingi, bus galima spręsti jau šį rudenį. Vyriausybė pavasarį Seimui pateikė Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo kai kurių straipsnių pakeitimus, kurie turėtų būti svarstomi Seimo rudens sesijoje. Šie pakeitimai nustato naujus valstybei priklausančių įmonių valdybos sudarymo principus, skaidresnius įmonių atskaitomybės standartus ir griežtesnius reikalavimus tvirtinant jų veiklos strategiją. Šie įstatymo pakeitimai galėtų tapti pirmu realiu žingsniu Vyriausybei siekiant darnaus jos valdomų įmonių funkcionavimo.
