Šiukšlių rūšiavimo idėja gali virsti pelenais atliekų deginimo elektrinėse.
Pietų metas vienoje Stokholmo kavinių. Ši vieta ne kažin kuo išsiskirtų iš kitų užeigų, jeigu ne vienas esminis faktas – ji veikia Hogdaleno šiukšlių deginimo elektrinėje. Nei kavinėje, nei jos atviroje terasoje nesijaučia jokio nemalonaus kvapo. Šis tvyro tik vienoje patalpoje, kur kasdien važiuoja šimtai šiukšlių mašinų ir į lovius primenančias talpyklas verčia tonas atliekų: tradiciniuose šiukšlių maišuose gausu ir maisto atliekų, ir popieriaus, ir plastiko.
„Fortum“ koncerno vyresnysis patarėjas Peteris Liebscheris aiškino, kad nuo 1969-ųjų šiukšles deginanti elektrinė, nutolusi apie 20 km nuo Stokholmo centro, buvo nuolat plečiama ir šiuo metu čia kasmet sudeginama 700 tūkst. tonų atliekų. Artimiausi gyvenamieji namai – vos už 600 metrų. Vietiniai esą jau kelerius metus nėra parašę nė vieno skundo. Tačiau prieš keturis dešimtmečius gyventojai nenorėjo nė girdėti apie planus brangstantį mazutą pakeisti šiukšlėmis ir jas deginant gaminti elektrą ir šilumą. „Šiame rajone niekas nenorėjo gyventi, ir aš tuos žmones visiškai suprantu, nes tuo metu dar nebuvo taip išvystytos technologijos, kad į aplinką patektų kuo mažesnis teršalų kiekis“, – atsakydamas į žurnalo IQ klausimą pripažino P. Liebscheris.
Šiuo metu „Fortum“ turi kuo pasigirti: į aplinką Hogdaleno elektrinė išmeta kelis ar net keliolika kartų mažiau teršalų, nei numato leistinos normos. Pavyzdžiui, sieros dioksido (SO2) vietoj leistinų 40 mg/m³ išmetama tik 0,2. „Fortum“ atstovas atmeta bet kokias abejones dėl taršos rodiklių patikimumo – juos atidžiai stebi pati įmonė, be to, bendrovę nuolatos tikrina ir Švedijos, ir ES kontroliuojančios institucijos.
Visi šie skaičiai pateikti neatsitiktinai. Kitų metų pavasarį Klaipėdoje turėtų pradėti veikti pirmoji atliekų deginimo elektrinė Lietuvoje, kurią stato „Fortum“. Koncernas jau žvalgosi ir į kitus du didžiausius šalies miestus: Kaune jėgainę planuojama pradėti statyti 2014-aisiais, o paleisti – 2016 m.
Bendrovės „Fortum Heat Lietuva“ generalinis direktorius Vitalijus Žuta skaičiuoja, kad kasmet Klaipėdoje bus sudeginta apie 250–260 tūkst. tonų kuro – apie pusę šio kiekio šiukšlės. 85 MW galingumo katile bus deginamos pramoninės, komunalinės atliekos ir biokuras, kurio dalis sieks apie 30 proc. „Biokuras yra kaip rezervas, kuris visada bus po ranka, jeigu truks komunalinių ar pramoninių atliekų“, – sakė V. Žuta ir akcentavo, kad Klaipėdos elektrinėje bus įdiegtos pačios pažangiausios technologijos.
Mažesnė blogybė
Nedvoks, nekenks, neterš… Tokius pažadus mūsų šalies gyventojai ne kartą girdėjo iš įvairių projektų – nuo daniškų kiaulių fermų iki vandens valymo įrenginių – iniciatorių. Galbūt „Fortum“ elektrinė Klaipėdoje taps pirmuoju įgyvendintų pažadų pavyzdžiu, o kartu atliekas pavers pigesne šiluma ir mažins sąvartynus? Kodėl gi Lietuvai netapus Švedija, kur 2010-aisiais vos 1 proc. atliekų nukeliavo į sąvartynus, o 49 proc. buvo sudeginta, 36 proc. – perdirbta.
Kasmet mūsų šalyje sukaupiama 1,2–1,3 mln. tonų šiukšlių. Iš jų apie pusę sudaro bioskaidžios atliekos, 250–300 tūkst. tonų – pakuotės, likusi dalis – statybinės medžiagos, sąšlavos ir kitos atliekos. Nors didmiesčiuose pastatoma vis daugiau rūšiavimo konteinerių, per 90 proc. komunalinių atliekų atsiduria sąvartynuose.
„Fortum“ atstovai neslepia planų deginti kuo daugiau atliekų. Beveik visos Klaipėdos šiukšlės, kurių kasmet sukaupiama apie 160 tūkst. tonų, galėtų nukeliauti į krosnį ir virsti 40 proc. uostamiesčiui reikalingos šilumos. Atrodytų – puiki išeitis ir žingsnelis energetinės nepriklausomybės link. Tačiau jeigu visas šiukšles sudeginsime, ką gi rūšiuosime ir perdirbsime? Juk ES šiukšlių tvarkymo direktyva numato, kad 2020-aisiais turi būti perdirbama bent 50 proc. visų gyventojų šiukšlių.
Panašus klausimas kyla ir vienam iš atliekas rūšiuojančios bendrovės „Ekobazė“ akcininkų Mariui Kubiliui. Jis pripažįsta, kad geriau būtų deginti atliekas ir panaudoti gaunamą energiją, o ne plėsti sąvartynus: „Tačiau reikėtų užtikrinti, kad nebūtų sudeginamos antriniam perdirbimui tinkamos atliekos. Pridėtinė vertė, sukuriama perdirbus antrines žaliavas, yra didesnė nei gauta už taip pagamintą energiją.“
Švedija gali deginti ir dalį nerūšiuotų atliekų, nes šioje šalyje efektyviai veikia pakuočių tvarkymo sistema. „Kol ši sistema Lietuvoje neveikia, labai pavojinga visas atliekas kišti į krosnį. Žmonės gali būti neskatinami rūšiuoti atliekų. Dėl to šalis rizikuoja nevykdyti ES reikalavimų ir užsitraukti dideles baudas“, – kalbėjo vienas „Ekobazės“ savininkų.
„Fortum“ atstovai įrodinėja, kad preliminariai apie 35–40 proc. į Klaipėdos elektrinę atkeliavusių atliekų jau bus mechaniškai išrūšiuotos. Tačiau galutiniai skaičiai paaiškės pasibaigus rūšiavimo konkursui.
Pigus kuras – dideli interesai
M. Kubiliaus nuomone, sąvartynuose ir deginimo gamyklose būtina įvesti papildomą valstybinį vartų mokestį, kuris taptų paskata gyventojus rūšiuoti atliekas ir už šiukšlių išvežimą mokėti mažiau.
Tokios pačios nuomonės laikosi ir prof. Pranas Baltrėnas, VGTU Aplinkos apsaugos katedros vedėjas. Jis nesitiki, kad gyventojai staiga patys suskubs rūšiuoti atliekas. Tai juos gali priversti daryti valstybė, numačiusi tokią prievolę, o šios nevykdantiems – baudas.
P. Baltrėno teigimu, Lietuvoje galėtų stovėti dvi ar trys atliekų deginimo gamyklos, kad brangios transporto išlaidos nepadidintų išgautos energijos kainos.
„Tačiau jeigu rūšiavimas ir atliekų perdirbimas Lietuvoje įgytų didesnį mastą, deginti skirtų atliekų itin sumažėtų, o tai gali būti nenaudinga tokius planus puoselėjančiam verslui“, – įspėjo pašnekovas.
Atliekas rūšiuojantys verslininkai taip pat nuogąstauja, kad tokių elektrinių valdytojai sieks sudeginti kuo daugiau šiukšlių, ypač jeigu deginimas nebus brangesnė alternatyva už rūšiavimą ir tvarkymą. Verslo dėmesys šiukšlėms nestebina žaliųjų judėjimo „Atgaja“ atstovo Lino Vainiaus – pigus, neišsenkantis kuras garantuoja nemažas pajamas.
„Tačiau kodėl Lietuva turėtų sekti kitų šalių pavyzdžiu ir grįžti kelis dešimtmečius atgal? Šiuo metu pažangios šalys pirmiausia stengiasi mažinti atliekų kiekį ir skatina jas perdirbti ir pakartotinai panaudoti“, – kalbėjo jis. Vienas pagrindinių žaliųjų argumentų – deginant atliekas į aplinką patenka dioksinai ir furanai, itin toksiški teršalai, kurių esą nesulaiko net ir tobuliausi filtrai.
„Visuomenės atstovai neturi galimybių tikrinti išmetamų teršalų kiekio, o pasitikėti valstybinių institucijų kontrole, deja, neturime pagrindo“, – apgailestavo „Atgajos“ atstovas, minėdamas ir netinkamą medicininių atliekų deginimą Vilniuje, ir kilusį skandalą dėl pavojingų atliekų deginimo įmonės Šiaulių rajone.
„Leistinos taršos normos – tėra tik žmonių susitarimas, derinamas ne prie sveikatos, o prie įrenginių galimybių. Mokslininkai pritaria, kad kai kurioms medžiagoms net nėra leistinų normų. Tai – lyg adaptacija prie nuodų“, – žėrė priekaištus L. Vainius.
