Ketvirtus metus ringe karaliaujantį nedarbą dešinieji ketino užvaikyti į ringą išleidę lankstumu ir prisitaikymu pasižymintį boksininką. Tačiau po rinkimų gongo į ringą rengiamas valstybės dosniai remiamas sunkiasvoris Keynesas. Ar lietuvių kairieji savo auklėtinį moko naujų judesių, ar prieš leisdami į ringą ausin pakuždės tiesiog palaukti, kol nedarbas išsikvėps pats?
Po dešiniųjų koalicijos įvykdyto pirmojo darbo santykių liberalizavimo praėjo dveji metai. 2010-ųjų birželį Seimas pritarė lankstesnei viršvalandžių skyrimo tvarkai, terminuotoms darbo sutartims naujose nuolatinio darbo vietose ir kitoms Darbo kodekso pataisoms. Tuomet pernelyg nesipriešino ir profsąjungos, blokavusios tik galimybę atleisti darbuotoją be išankstinio įspėjimo, bet su dvigubai didesne išeitine kompensacija.
Didelių vilčių dėl darbo vietų pagausėjimo tuo metu nebūta. Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Mykolas Aleliūnas priėmus pataisas teigė, kad jos padės spręsti ne nedarbo, o gamybos efektyvumo problemą.
Antrasis darbo santykių liberalizavimo raundas, planuotas šį pavasarį, valdantiesiems nepavyko. Trišalė taryba nesutarė dėl pataisų, o Seimas jų paskutinėmis sesijos dienomis nepriėmė. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) deklaravo, kad pataisos Seimui pateiktos pirmiausia „siekiant padidinti darbo santykių lankstumą, skatinti naujų darbo vietų kūrimą, nedarbo mažinimą, jaunimo įdarbinimą“.
„Tam, kad sumažėtų nedarbas, reikia kitų dalykų – verslo plėtros, investicijų, kad atsirastų naujų įmonių ir t. t.“ – tai ne socdemo ar profsąjungiečio, o to paties darbdavių atstovo M. Aleliūno žodžiai, ištarti prieš dvejus metus.
Dabar savo receptus siūlo kairiosios partijos, kurios nedarbą žada mažinti valstybės investicijų programomis. Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas Algirdas Butkevičius vardija gatvių apšvietimo modernizacijos, žemės ūkio gamybos skatinimo, kelių infrastruktūros projektus, net suskystintų dujų terminalą. Vienas visoms partijoms bendras projektas – plati daugiabučių namų renovacijos programa.
R.Lazutka: „Jeigu yra viena darbo vieta, tai vienas žmogus ir bus įdarbintas“.
Visos opozicinės partijos savo programose kartoja mantras apie verslumo skatinimą ir darbo rinkos pagyvinimą perkvalifikavimo ir panašiomis programomis. Tačiau šioje srityje priemonių turinys yra ribotas ir sugalvoti ką nors visiškai naujo čia nėra paprasta.
„Siūlomos priemonės yra gerai žinomos, bet lieka empirinis klausimas apie jų įgyvendinimą“, – sako Egidijus Barcevičius, Viešosios politikos ir vadybos instituto tyrimų vadovas.
„Tikėtis, kad SADM savo kompetencijos ribose gali ką nors labai radikaliai pakeisti, nereikėtų“, – priduria jis.
Pavienių įsidarbinimo ar įdarbinimo skatinimo priemonių taikymą kritikuoja kairysis ekonomistas, Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka. „Jei subsidijuosime jaunimo įsidarbinimą, jie įgis patirties ir įsidarbins, bet vietoje jų neįsidarbins keturiasdešimtmečiai bedarbiai. <…> Jeigu yra viena darbo vieta, tai vienas žmogus ir bus įdarbintas“, – sako ekonomistas, pabrėžiantis, kad problema yra darbo pasiūla, o sprendimas – vartojimo skatinimas.
Nė viena didžioji partija savo programoje neišsižada užsienio investicijų. Socialdemokratas Algirdas Sysas kalba apie užsienio gamybininkų atsikraustymą į Lietuvą, taip, kaip čia atsikraustė „Barclays“ ar „Western Union“ paslaugų centrai. Tačiau jis pripažįsta, kad „nežino, kaip tai turėtų veikti“, o jo planas – tiesiog skirti daugiau dėmesio deryboms dėl fabrikų statybos Lietuvoje.
Pasak jo, tiesioginių investicijų siekiai nesikerta nei su socialdemokratų pasipriešinimu liberalizuoti darbo santykius, nei su siekiu didinti minimalią mėnesio algą (MMA). „Prieštaravimas būtų, jei aš sakyčiau, kaip kai kurie mano kolegos, – 1 600 ar 1 800 Lt“, – teigia A. Sysas, nurodydamas į atitinkamus Darbo partijos ir „Tvarkos ir teisingumo“ siekius dėl MMA.
Socialdemokratų programoje įrašytas tikslas – 50 proc. vidutinės algos siekianti MMA, kas reikštų kiek daugiau nei 1 000 Lt ir, A. Syso įsitikinimu, nesukeltų spiralės efekto, dėl kurio nuogąstauja pririšto MMA priešininkai. Toks MMA lygis, politiko teigimu, nustatytas opozicinių partijų susitarime su profsąjungomis, kad metų pabaigoje svarstant biudžetą minimalus darbo užmokestis būtų nustatomas maždaug ties 50 proc. MMA riba.
Liberalizuoti galėtų ir kairieji
„Nemanau, kad mūsų darbo užmokestis yra kliuvinys investicijoms. Kliuvinys yra dešimt prieš tai einančių problemų. Kai kalbi su tuo pačiu „Investuotojų forumu“, jeigu jie sąžiningai prasitaria, pasako, kad darbo santykiai, darbo užmokesčiai yra antraeiliai klausimai – tikrai ne dėl to investicijos į Lietuvą neateina. Svarbesni yra biurokratiniai dalykai, ilgas sprendimų priėmimas, korupcija ir kiti dalykai“, – tvirtina A. Sysas.
Ekonomistas R. Lazutka taip pat sako, kad teiginiui, jog gavę lankstesnius darbo santykius verslininkai imtų kurti darbo vietas, reikalingi įrodymai, o kol kas įrodymas dažniausiai būna pačių darbdavių nuomonė. Tačiau jis neatmeta, kad didesnis darbo santykių lankstumas galėtų būti viena iš priemonių išjudinti darbo rinką.
„Jeigu trukdo, aišku, kad būtų galima liberalizuoti, bet reikia turėti galvoje, kad ta rizika, kurią nori sumažinti verslininkas ar darbdavys, ateina iš užsakymų rinkos. Verslininkas rizikuoja ir nori apsidrausti, nori, kad atleidžiant darbuotojus būtų kuo mažiau įpareigojimų. Bet tai reiškia, kad rizika perkeliama darbuotojui. <…> Kalbant apie vadinamąjį flexicurity (liet. lankstumas + saugumas, – IQ) – prašom, bet tada valstybė antra ranka turėtų suteikti garantijas. Tada verslas bus lankstesnis ir darbuotojai bus apsaugoti“, – sako VU profesorius.
Jo aiškinimu, iš to išplaukia, kad darbo santykių liberalizavimas turėtų eiti kartu su darbo netekusių žmonių apsauga ir numatytomis atitinkamomis išlaidomis bei pajamomis joms padengti.
„Jei tai surašytume ir parodytume verslininkams, kuriems reikia liberalizuoti darbo santykius, tai kai kuriems būtų naudingiau, o kitiems nenaudinga. Tiems, kurie turi stabilesnius užsakymus – jiems to liberalizavimo nereikia – jiems geriau vengti mokesčio. O tie, kurie ne tokiose stabiliose rinkose, aišku, kad jie sutiktų ir mokesčius sumokėti“, – sako R. Lazutka.
„Taip, bet kalbant apie flexicurity svarbu neužmiršti dar vienos sąlygos, kad šis principas veiktų: žmonės turi būti skatinami ir turi būti motyvuoti investuoti į savo įgūdžius, ieškoti savo galimybių darbo rinkoje, – priduria E. Barcevičius. – Aukštas saugumo lygis jiems turi būti tarpinė stotelė tarp skirtingų darbų, profesijų, specializacijų. Antraip yra aiški grėsmė, kad žmonės naudosis išmokomis, tačiau nesistengs ieškoti galimybių užsidirbti.“
Rūpi tol, kol kiauras biudžetas
Pasak E. Barcevičiaus, nedarbas valdžiai bus aktualus tiek, kiek „situacija reikalaus daug valstybės lėšų mokėti nedarbo išmokas“, o gerėjant ekonominei situacijai prioritetai pradės keistis.
„Tokį ciklą mes jau matėme pradedant maždaug 2000 m., kai nedarbo lygis buvo labai aukštas ir buvo pabrėžiamos įvairios nedarbo mažinimo priemonės. Kai įstojome į ES, nedarbo lygis ėmė sparčiai mažėti ir dėl ekonomikos augimo, ir dėl emigracijos. Pasikeitus situacijai pradėta kalbėti apie priemones, kaip spręsti tai, kad Lietuvoje trūksta darbo jėgos. Atsirado Ekonominės migracijos reguliavimo strategija ir prasidėjo diskusija apie darbo jėgos imigraciją iš užsienio valstybių“, – teigia E. Barcevičius.
Migracijos reguliavimo strategija neteko savo reikšmės smogtelėjus naujam sunkmečiui. Specialiai šiai strategijai koordinuoti SADM sukurtas skyrius 2009 m. buvo uždarytas dėl lėšų stygiaus, o pati emigracija, mažinanti nedarbą ir generuojanti pinigų srautą į šalį, tapo lengvinančiu veiksniu kapstantis iš ekonomikos krizės.
„Ateis laikas, kai pradėsime kalbėti ne apie nedarbo lygį, o apie tai, kad Lietuvai reikia kvalifikuotos darbo jėgos“, – sako E. Barcevičius.
