Nebijau visiems pasakoti apie savo problemą. Aš neslepiu
to, kad prieš dvejus metus buvau beveik išnykęs, kad tuo metu buvau purvinas,
pajuodęs, visai išsekęs ir nelaimingas. Tuo metu, kai alkoholis man buvo
malonumas, atgaiva, kančia ir liga, nebūčiau apie priklausomybę nuo jo pasakojęs
taip lengvai. Dabar aš stiprus. Iš tiesų suklupti gali kiekvienas, bet
atsitiesti kur kas sunkiau. Man tai pavyko. Ir būtent dėl to nuostabaus jausmo,
kurį jaučiu dabar, sutikau visa tai pasakoti. Kad galėčiau padėkoti daugeliui
žmonių, kad kiek galima daugiau išgirstų mano džiaugsmą, kad tie, kuriems dabar
labai sunku, tikėtų, kad viskas gali būti kitaip…
Noriu paklausti: kodėl žmonės traukiasi nuo alkoholio valdomųjų, kodėl tokie smerkiami, kodėl mes juos laikome nevykėliais, kodėl alkoholikus verčiame jaustis kaltais ir gėdingais? Alkoholizmas – tai liga, labai sunki liga. Ir jei visi žmonės nuo šia liga sergančiųjų trauktųsi, išsigelbėti būtų neįmanoma…
Buvau toks, kaip visi padorūs vyrai. Baigiau mokslus, pradėjau dirbti, sukūriau šeimą. Viskas buvo labai gerai. Net nežinau, kada susirgau šia liga. Netrūko pinigų. Iš pradžių taurelė buvo nekalta pramoga po darbo, vėliau negalėjau atsispirti draugų kvietimams. Kiekvieną dieną grįždavau išgėręs. Pradėjau matyti žmonos ašaras, girdėjau vaikų priekaištus, bet, aišku, pats nemačiau jokios problemos. Pajutęs, kad griūva mano gyvenimas, apsidairiau aplinkui ir pažiūrėjau į save. Visi mane smerkė, niekas nesuprato. Žinojau, kad turiu viską keisti, bet nebegalėjau, nebeturėjau jėgų. Matyt, buvau jau per toli nuėjęs. Gėriau kiekvieną dieną. Nenorėjau to daryt, bet negalėjau sustoti…
Šiuo metu, kai pamatau tokį beviltišką, pajuodusį, nevykėlį girtą žmogų, negaliu jausti to, ką jaučia dauguma – panieką, šleikštulį. Galbūt nėra žmogaus, kuris jį pakeltų, galbūt jis nori keistis, bet nebegali. Turiu daug lapelių su telefono numeriu. Į kišenę įdedu ir tam, kurį randu patvory. O gal… Gal tas lapelis išgelbės jam gyvenimą. Gal jam nušvis akys pamačius užrašą “Pagalba priklausomiems nuo alkoholio”. Kažkada man šis telefono numeris suteikė viltį, kažkada įžiebė didelį norą kovoti ir galiausiai pastatė ant kojų.
Šios klinikos telefono numerį man davė žmona. Davė nieko daugiau nesakydama. Kai paskambinau, pajutau, kad tie žmonės mane supranta, kad tai vieta, kur man gali padėti. Ten dirbantys gydytojai nepaprasti. Kaip gaila, kad tokių žmonių mažai. Dėl to daugelis ir nebepajėgia atsitiesti. Esu labai laimingas. Turiu nuostabią žmoną, kuriai dar kartą noriu padėkoti už tai, kad ji šalia dabar, kad buvo šalia anksčiau. Ačiū mano nuostabiems vaikams, kurie mane supranta. Noriu padėkoti gydytojams, kurie eina greta tuomet, kai man prireikia jų palaikymo.
Alkoholizmas – liga. Baisi, galinga… Labai sunku tam, kuris jau palūžo. Tačiau tikrai galima, tikrai galima atsitiesti. Norėkite! Verta kovoti. Jei ne dėl žmonių, kurie jus myli, tai dėl savęs. Jei ne dėl savęs, tai dėl tų, kuriems reikia įrodyti, kad jūs nesate žlugęs, pajuodęs nevykėlis.
Padiktuosiu tą patį telefoną. Tikiuosi, kad jį išgirs tie, kuriems šiuo metu reikia pagalbos.
Telefonas (8-5) 249 06 46. Mobilusis – (8-615) 16 000. Vilniaus toksikologijos klinika. Pagalba priklausomiems nuo alkoholio.
