Banko „UniCredit Bank“ Baltijos šalyse valdybos pirmininkas Algimantas Kundrotas teigia, kad blogiausia jau praeityje, o į ateinančius metus žvelgiama su vis didesniu optimizmu. Su pašnekovu kalbėjosi IQ ekonomikos redaktorius Andrius Matuliauskas
Pirmiausia, sakykite, ar šiandien reikia daug drąsos būti bankininku?
– Kaip ir kiekviename versle, kiekvienoje profesijoje yra pakilimų ir nuosmukių laikotarpis. Be abejonės, šiandien bankininkystė patiria nuosmukį ir nebūtinai kalbant tik apie industriją. Šiuo metu labai rimtai turime galvoti apie reputaciją, apie žmones, kurie mums atstovauja, apie mūsų finansuojamas verslo sritis. Nesakyčiau, kad tai apsunkina kasdienius darbus, bet tai veikia kaip neigiamas iš rinkos ateinantis emocinis krūvis.
O kokius svarbiausius iššūkius išskirtumėte bankininkystės srityje?
– Mūsų sritis visuomet buvo reguliuojama, šiuo metu ji reguliuojama dar labiau ir išpildyti visus reikalavimus bei išlaikyti verslą pelningą tampa labai sudėtinga. Pradėkime nuo to, kad prieš kelerius metus visi bankai pradėjo darbą siekdami įvykdyti antrojo Bazelio paketo reikalavimus. Šie reikalavimai atitiko mūsų pačių lūkesčius, nes buvome suinteresuoti veiksmingu savo kapitalo panaudojimu, gaunamos grąžos ir kylančios rizikos pusiausvyra. Šie reikalavimai buvo įgyvendinti ir atrodė, kad gyvenimas tekės įprasta vaga.
Po dabartinės krizės pasirodė trečiasis Bazelio reikalavimų paketas. Trumpai kalbant, pagal jį ateityje turėsime vertinti ne tik savo riziką, bet ir savo klientų bazės riziką, bandyti nuspėti, kokia rizika kyla iš mūsų ryšių su klientais ir kaip ji gali paveikti mus. Tai daugybė papildomų procesų ir vadinamosios biurokratijos. Šių dalykų iki šiol nebuvo tarp mūsų funkcijų, todėl pareikalaus papildomų žmogiškųjų išteklių.
Ar nauji reikalavimai bankų veiklai turės įtakos jų klientams?
– Mūsų sėkmė arba mūsų nesėkmės turi tiesioginę įtaką mūsų klientams. Mūsų veiklos neefektyvumas yra mūsų sąnaudos, tai virsta paslaugų kainos klausimu mūsų klientams, o kaina galop virsta jų sąnaudomis. Aišku, niekur nuo to nedingsi, turėsime išpildyti reikalavimus.
Tiesa, ar tokie reikalavimai išliks visiems bankams, yra kitas klausimas. Ne kartą kalbėta, kad korporacinę bankininkystę reikia atskirti nuo investicinės. Galbūt iš šios diskusijos atsiras griežti reikalavimai investicinei bankininkystei, ypač produktams, susijusiems su išvestinėmis finansinėmis priemonėmis, o įprastoje komercinėje bankininkystėje turėsime kiek daugiau laisvės. Bet tai parodys laikas.
Kaip vertinate dabartinę situaciją Europoje ir ko laukiate artimiausioje ateityje?
– Tas stabilumas, kuriuo buvo galima mėgautis iki 2007-ųjų, kai vyravo nuolatinis augimas ir kai iš problemos buvo galima tiesiog išaugti jos visai nesprendžiant, tokios palankios tendencijos artimiausioje ateityje nepasikartos. Turime išmokti gyventi tokiomis sąlygomis, kokios susiklostė. O sąlygos yra kintančios, šiandien jos vienokios, rytoj gali būti visai kitos. Verslo sėkmė priklauso nuo to, kaip jis spėja persitvarkyti. Lietuviai šiuo atveju yra lyderiai, sugeba tai daryti labai sėkmingai ir tai įrodo ekonomikos augimo rodikliai.
Jeigu žiūrėtume globaliau, tai Europa negali eiti susiskaldymo keliu, ji negali galvoti, kad išliks kelios pagrindinės ekonomikos. Netikiu tokiu scenarijumi, pagal kurį Europa ateityje nebūtų vieninga. Tos problemos, su kuriomis susiduriame dabar, neabejotinai bus išspręstos, tik tam reikia atitinkamo laiko.
Tęsiant mintį apie vieningą Europą, daug kas sako, kad greičiausias būdas Graikijai išspręsti savo problemas būtų palikti euro zoną. Kaip manote, ar toks sprendimo būdas gali būti priimtinas?
– Dabar nereikėtų kelti klausimo dėl šalies pašalinimo ar paprašymo palikti euro zoną. Pirmiausia, Europa turėtų pati pripažinti padarytas klaidas. Beje, lietuviai Europos monetarinei sąjungai gali priekaištauti pirmieji, nes mus nuo Mastrichto kriterijų skyrė procento dalis ir į euro zoną nepatekome, bet faktai rodo, kad kai kurios šalys kriterijų gerokai neatitiko ir buvo priimtos.
Todėl reikėtų atrasti vardiklį, kuris buvo klaida, ir žiūrėti, kaip galima gyventi toliau pagal pakoreguotą scenarijų. Europos monetarinėje sąjungoje vietos užtektų visoms šalims, Graikija galėtų susitvarkyti būdama ir euro zonoje. Nors tai labai nelengvas scenarijus, kiek kartų diržus teko veržtis lietuviams? Pastarasis kartas buvo visai neseniai, banko „Snoras“ bankrotas buvo ne kas kita, kaip diržų veržimasis, nes į savo skolos kuprinę įsimetėme papildomų įsipareigojimų.
Šiandien niekas neabejoja, kad Graikija yra bankrutavusi, bet matuodami pragyvenimo lygį joje ir Baltijos šalyse matome, kad įmanoma išgyventi ir su mažesnėmis išlaidomis. Todėl konkurencingumą Graikija galėtų atkurti per taupymo ir sąnaudų mažinimo politiką, o kitų valstybių nepasitenkinimą kelia tai, kad kol kas jai laikytis užsibrėžto kurso neišeina.
Pastaruoju metu vis pasigirsta balsų, dažniausiai iš politikų, kad skubėti į euro zoną neverta, reikėtų palaukti aiškesnių perspektyvų. Ar iš tiesų šiandien reikėtų neskubėti priimti tokio sprendimo?
– Pirmiausia, niekas mūsų dar nekviečia į euro zoną ir abejoju, kad net visus kriterijus išpildžiusi šalis šiandien galėtų gauti tokį kvietimą. Bet labai apgailestaučiau, kad Europai išsprendus visas problemas negautume kvietimo, nes mūsų nebūtų prie starto linijos. Šiandien nenorėčiau diskutuoti, ar reikia, ar nereikia stoti, nes mes tikrai nestosime į dabartinę monetarinę sąjungą. Ji neišvengiamai keisis, o kai tai atsitiks, mums reikės turėti stiprią ekonomiką ir stiprius rodiklius, kad galėtume prie jos prisijungti.
Pastaruosius dvejus trejus metus dažnai galima išgirsti dvi priešingas nuomones: viena jų sako, kad gauti banko finansavimą praktiškai neįmanoma, kita – kad tai nėra labai sunku. Kaip yra iš tikrųjų? Kokius projektus finansuojate ir kokius kriterijus taikote?
– Šiuo klausimu būsiu visiškai atviras. Kalbėjome apie reikalavimus mūsų kapitalui, apie veiklos efektyvumą, bet dar nepalietėme banko veiklos pelningumo. Bankas, kaip ir kiekviena verslo organizacija, turi akcininkus, o jie turi savo lūkesčius. Norėdami išpildyti jų lūkesčius turime apsaugoti savo kapitalą.
Per praėjusius ataskaitinius laikotarpius bankai įvertino turtą, diskontavo jo vertę, dėl to patyrė didžiulių nuostolių, tačiau šiandien daugeliu atvejų turime realius balansus. Tačiau po pastarųjų kelerių metų neturime teisės daryti klaidų, kurios dar kartą lemtų kapitalo praradimą. Nesakyčiau, kad mūsų finansuojamų projektų reikalavimai pasikeitė. Iš tiesų mūsų banke jie išliko vienodi per visą krizę. Tačiau priimdami sprendimą finansuoti vieną ar kitą projektą, mes labai atidžiai įvertiname su juo susijusią riziką.
Beveik kiekvienas projektas gali būti finansuojamas, tačiau viskas priklauso nuo to, kaip pasiskirsto rizika tarp banko ir projekto vykdytojo. Jeigu tikimasi, kad banko dalis sudarys 60–70 proc. projekto vertės, toks lūkestis šiandien yra per daug optimistinis. Mes nesame bankas investuotojas, mes esame bankas finansuotojas ir negalime prisiimti didesnės rizikos už patį verslininką. Jei lūkestis yra per didelis, tai mūsų atsakymas bus neigiamas. Jei rizika yra subalansuota, didesnių problemų greičiausiai nekils.
Ne taip seniai buvo pasirodę žinių apie galimą „UniCredit“ pasitraukimą iš Baltijos šalių. Kaip matyti, jos kol kas nepasitvirtino. Kokia yra jūsų banko strategija Baltijos šalyse?
– „UniCredit“ bankas Baltijos šalyse patenka tarp visiškai nestandartinių bankų mūsų grupėje, nes čia neturime mažmeninės bankininkystės. Neturėdami jos, esame nedidelis žaidėjas korporatyvinėje rinkoje, kurioje mūsų dalis sudaro apie 3 proc. Turime savo nišą ir dirbame su tarptautinėmis įmonėmis arba vietos įmonėmis, norinčiomis konkuruoti tarptautiniuose vandenyse. Norėdami atitikti savo strateginį tikslą, Baltijos šalyse turėtume patekti tarp penkių didžiausių bankų ir užimti apie 10 proc. ar didesnę rinkos dalį. Turint 3 proc. rinkos dalį ir savo augimu kasmet dvigubai ar trigubai pralenkus kitus rinkos dalyvius, užimama rinkos dalis geriausiu atveju padidėtų iki 3,5 proc. Toks mūsų kelias iki „UniCredit“ strateginės pozicijos truktų 10–15 metų ir tokia tolima perspektyva nebūtų priimtina.
Vis dėlto praėję keleri metai nebuvo geriausias laikas svarbiems sprendimams priimti, ir nemanau, kad ir šiais metais reikėtų tikėtis tokių sprendimų.
