Kino festivalis „Žiemos ekranai“ prieš septynerius metus gimė iš noro pamatyti daugiau ir kitokių prancūziškų filmų. Šių metų festivalio tema „Meilė“ tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti banali. IQ siūlo kelių festivalio filmų, keičiančių požiūrį į šį jausmą, apžvalgą.
„Vilko turtai“, 2012 m. (rež. Damienas Odoulis)
Režisieriaus D. Odoulio drama pasižymi autobiografiškomis detalėmis, tačiau, pasak kino kūrėjo, ją vadinti autobiografiška nebūtų tikslu. 86 minutes trunkantis filmas pasakoja apie merginą Mari, ieškančią atsakymo, kodėl jos mylimasis Olafas vieną dieną dingsta palikęs vaizdo kasetes, kuriose nufilmuotos atskiros jo gyvenimo dalys.
Mari kovoja su daugybe jausmų: sumišimu, kur dingo jos gyvenimo draugas, nežinomybe, baime ir, žinoma, meile. Mergina bando suprasti, kam vis dėlto ji jaučia šiltus jausmus, – pačiam žmogui ar tiesiog jo buvimui, ir stengiasi lyg mozaiką dėlioti mylimojo, taip pat savo gyvenimus. Savito prancūzų kino kūrėjo juosta pretenduoja į autorinio kino darbą, nors pats režisierius nemėgsta apriboti savo darbų žanrais ar kryptimis.
„Naktis Nr. 1“, 2011 m. (rež. Anne Émond)
Debiutinis prancūzų režisierės A. Émond filmas pasižymi puikia aktorių atranka. Dramos veiksmas sukasi apie du jaunus žmones – Klarą ir Nikolajų, kurių pažintis prasideda nuo užgimusios aistros. Kartu praleidę vos vieną naktį išgyveno daugiau nei daugelis porų per 30 metų. Pagrindinis filmo veiksmas – šių jaunų žmonių pokalbis.
Kanadiečių režisierės dramoje bandoma išsiaiškinti, kodėl žmonės dažniau renkasi kūnišką meilę, o jausmai ir dvasinis atsivėrimas lieka nuošalėje. Filme parodoma, kad žmogus dažnai nesugeba susitvarkyti su savo jausmais, o tada svarbiausiais dalykais tampa kūniškos aistros.
„Omblina“, 2012 m. (rež. Stéphane’as Cazesas)
Filmas kurtas septynerius metus ir atnešė geriausio jaunojo scenaristo apdovanojimą. Šioje dramoje pasakojama apie motinos ir kūdikio meilę, kuri užgimsta kalėjime. Kalėti nuteista mergina, netekusi vilties kada nors gyventi geriau, sužino, kad laukiasi. Nuo tos dienos Omblinos pasaulis pasikeičia – atsiranda viltis ir tikslai.
Dramoje vaizduojama, kaip dėl vaiko įvykęs vidinis perversmas, atsiradę šilti jausmai padeda moteriai pasikeisti ir ją išgelbsti. Vykstanti metamorfozė tokia natūrali, kad iškart užburia. Kino juosta išryškina, jog meilė – tai jausmas, kuris nutinka kiekvienam, bet tai, kaip mes ją išgyvename, priklauso tik nuo mūsų.
„Tavo vaikas“, 2012 m. (rež. Jacques’as Doillonas)
„Tavo vaikas“ – dramatinė komedija, kurioje į susipynusius žmonių jausmus žvelgiama septynmetės mergaitės Linos akimis. Mama Linai minėjo, kad nori susilaukti antro vaiko. Tada mergaitei kyla klausimas: nuo ko? Ji žino, kad mama myli ir jos tėtį, t. y. buvusį vyrą, ir Viktorą – naują gyvenimo draugą. Šioje istorijoje atskleidžiama, koks painus jausmas gali būti meilė. „Tavo vaikas“ – jaukus filmas, kuriame sudėtingi klausimai narpliojami pasitelkiant vaikišką tyrumą.
„Sudie, Berta“, 2012 m. (rež. Bruno Podalydèsas)
Šiame filme vaidinantis puikus duetas – režisierius ir jo brolis – leidžia mums pamatyti daugelio iš mūsų gyvenimus su humoro prieskoniu. Pagrindinis veikėjas Armanas dirba vaistinėje kartu su buvusia žmona. O ši nedidelė smulkmena vyrui niekaip neleidžia jos išmesti iš galvos. Be to, Armanas sulaukia nemalonios žinios – mirė jo senelė, apie kurios egzistenciją jis buvo beveik ir pamiršęs. Dar reikia pasiruošti meilužės Alikos dukters gimtadieniui. Čia ir prasideda visa suirutė: Armanas nežino, kaip laidoti senelę, nebelieka laiko pasiruošti Alikos dukters gimtadieniui, o kur dar buvusiai žmonai likę romantiški jausmai, kurie irgi neduoda ramybės. Chaotiškas gyvenimas su meilės prieskoniais – toks apibūdinimas turbūt labiausiai tinka šiam B. Podalydèso filmui.
