I. Maldžiūno nuotr.
Kauno dramos teatro scenoje pirmą kartą parodytas teatro „Mens Publica“ spektaklis „Atsitiktinis žmogus“ – lengvo ir intelektualaus spektaklio pavyzdys. Manėte, tokio žanro nebūna?
Ko gera, daugeliui yra tekę tai patirti: keliaujant viešuoju transportu – troleibusu, traukiniu ar autobusu – šalia sėdintis nepažįstamas bendrakeleivis atrodo panašus į statulą, nebylią būtybę. Taip pat atrodote ir jūs: žiūrite pro langą įbedęs akis į vieną tašką, kosčiojate, pasitaisote plaukus… O jeigu taip į tariamą kupė įeitų trečias asmuo ir atkeltų keleivių skalpus tarsi skrynios dangtį? Pamatytume, jog skirtingai, nei liudija veido mimika, bendrakeleivių galvose verda intensyvus gyvenimas: vienos mintys peršoka kitas, šalia jų zuja apmąstymų spiečiai, prisiminimai niršiai stumdosi su ateities planais ir vizijomis, o visą tą erzelynę kiaurai skrodžia aplinką komentuojantis balsas.
Kameriniame spektaklyje „Atsitiktinis žmogus“, pastatytame pagal prancūzų aktorės ir dramaturgės Yasminos Rezos pjesę, žiūrovas tampa tuo trečiuoju asmeniu, kuris klausosi dviejų vienas kitam nebylių bendrakeleivių minčių. Pagal dramaturgės sumanymą personažai tarpusavyje nesikalba. Aktyvus pokalbis su savimi vyksta veikėjų galvose. Net ne pokalbis, o ginčas ypač stipriai verda moters galvoje: ar išsiduoti, jog esi prieš tave sėdinčio rašytojo gerbėja, užkalbinti savo numylėtinį, išsitraukti iš rankinės jo parašytą knygą?..
Publika mato scenografės Vilmos Galeckaitės-Dabkienės „sumontuotus“ traukinio kupė suolus, mažą staliuką, vagono langą – savotišką kupė instaliaciją. Tokia erdvė įpareigoja, aktoriams tenka dviguba užduotis – įkūnyti tą dviejų bendrakeleivių nebylumą ir perteikti intymiausių minčių partitūrą.
Todėl ant suolo išsitiesęs snaudžiantis Arvydo Dapšio Parskis vienu metu atsiskleidžia dviem rakursais: kaip eilinis pusamžis vyras, sušilęs nuo tvankaus oro, ir kaip savo dvejonėse, apmąstymų ir nepasitenkinimo labirintuose klaidžiojantis kūrėjas. Godos Piktytės Marta elegantiškai skanauja menamus saldainius, nebyliai rymo prie traukinio lango, o tuo tarpu mintyse neramiai režisuoja galimus rašytojo užkalbinimo scenarijus. Dievinamo autoriaus buvimas šalia stipriai veikia moterį: jos asmeninius prisiminimus apie mirusį draugą, buvusį mylimąjį arba brolio skaičiavimo maniją skrodžia kiaurai ir priartina prie ontologinės analizės – realūs žmonės yra apraizgyti rašytojo idėjų, dubliuoja jo knygų personažus.
Daugiau nei dešimt metų gyvuojančio teatro „Mens Publica“, kurį įkūrė aktoriai V. Šinkariukas, S. Šidlauskas ir G. Piktytė, spektaklyje „Atsitiktinis žmogus“ režisieriaus Jono Vaitkaus pridėtos rankos tarsi nesimato – visas prasminis krūvis po lygiai padalytas dviem aktoriams. A. Dapšys ir G. Piktytė veikia atskirai vienas nuo kito, tačiau aktorių solo partijos sukuria darnų duetą. Abu aktoriai išsiskiria savistaba ir atidumu pjesės žodžiams. Dramaturgės Y. Rezos tekstas dunda tarsi traukinys, komizmo taktą nuolat keičia tragedijos gaida. Aktoriai kruopščiai laikosi dramaturgės nustatytos žanrų amplitudės – savo monologuose išlaiko juoko ir rimties pusiausvyrą.
G. Piktytė tai daro subtiliai ir taip natūraliai, kad atrodo, lyg sėdėtume kine, prieš didžiulį ekraną, kuriame matyti kiekvienas Martos mirktelėjimas, pasimuistymas, užsikirtimas. Regis, pro kupė durų plyšį nužiūrinėjame keleivę, girdime jos mintis – lyg jai į galvą būtų įdėtas pasiklausymo aparatas. A. Dapšio Parskis teatrališkesnis – jo gestai aktyvūs, intonacijos ir balsas – pakelti, ūmūs. Daromos pauzės tarp minčių reikšmingai užtęstos arba pabrėžtinai paspartintos. Tačiau šis išoriškai dirglesnis kupė veikėjas purslodamas nenukrypsta nuo potekstinio ir žanrinio pjesės siūbavimo – A. Dapšys, kaip ir jo scenos partnerė, nepraranda sąmoningumo ir savistabos.
Personažai, mintyse aptariantys ir analizuojantys vienas kitą, galiausiai iš savo troškių monologų kupė persikelia į dialogo erdvę (artėjimas prie lemtingos užkalbinimo akimirkos – tarsi ėjimas kilimu, nuaustu iš grakščių, sąmojingų, komiškų mizanscenų). Trūkčiojantis pokalbis išauga į dviejų personažų bendrą pulsą, unisoną. Pastarąjį finalinėje scenoje, kuri atitinka paskutinę traukinio stotelę, girdime bendro juoko pavidalu.
Y. Reza savo „Atsitiktinį žmogų“ yra parašiusi taip, kad žiūrovų salė ne kartą sutartinai prapliumpa juoku. Tačiau tas juokas ne atsitiktinis ir ne prasčiokiškas. Jis – intelektualus ir lengvas, žaismingas ir rimtas.
Taip, būna ir toks juokas. Netgi Lietuvos teatre.
