Praėjusį penktadienį kai kurie panevėžiečiai galėjo stebėti kiek neįprastą vaizdą: į gyvenamųjų namų kvartalą atklydo stirnų šeimyna. Visų nuostabai, šeimynėlė visiškai nesibaimino mašinų ir smalsių praeivių žvilgsnių.
Į miestą atklydusi stirnų šeimyna, nesibaimindama nei aplinkui zujančių automobilių, nei smalsių žvilgsnių, ramiai rupšnojo žolę.
Į svečius užsuko stirnų šeimyna
Gamtosaugininkai sako, kad laukiniai žvėrys mieste jau tampa kone kasdienybe. Tam daugiausia įtakos turi žmonių noras globoti žvėris.
Kaip pasakojo stirnų šeimyną atsitiktinai sutikusi Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Panevėžio miesto agentūros vyriausioji specialistė Ona Verikienė, praėjusį penktadienį aplinkosaugininkai vykdė reidą, tačiau pamatė tai, ko nesitikėjo: Katkų gatvėje, už vadinamosios viščiukų peryklos, ramiai sau žolę rupšnojo stirnų šeimyna. Nors pro šalį zujo automobiliai, miško žvėrims tai buvo nė motais. Aplinkosaugininkams pavyko net įamžinti netikėtai į miestą užklydusius svečius.
„Stirnų šeimynėlę pamatėme visai atsitiktinai. Tai gana neįprastas reiškinys, todėl sustojome nufotografuoti. Nustebino, kad stirnos visiškai nesibaimino nei mašinų, nei mūsų ir toliau rupšnojo žolę“, – pasakojo O. Verikienė.
Tai jau ne pirmas atvejis, kai į miestą užklysta žvėrys. Prieš kelerius metus aplinkosaugininkams teko skubėti į Respublikinę Panevėžio ligoninę – jos teritorijoje kurį laiką blaškėsi briedis. Vėliau miško galiūnas įkrito į ten esantį tvenkinį. Kadangi statūs betoniniai tvenkinio šlaitai buvo slidūs, be žmonių pagalbos briedžiui išsikapanoti nebūtų pavykę. Dar vienais metais žmonės pranešė, kad du briedžiai klaidžioja po Ramygalos gatvės kapines. Tačiau tąkart pagalbos neprireikė ir žvėrys patys paspruko pro vartus.
Bene įsimintiniausia buvo dviejų lūšiukų gelbėjimo operacija. Maždaug prieš dešimtmetį aplinkosaugininkai ir ugniagesiai du lūšiukus vaikėsi po miesto centrą, kol galiausiai vienas buvo užspeistas į banko skyrių ir sučiuptas, o kitas buvo sugautas Respublikos gatvės namo kieme. Abu bėgliai buvo priglausti Panevėžio gamtos mokykloje. Tačiau po kurio laiko vienas nugaišo, o kitas buvo išvežtas į žvėryną.
Į gamtos reikalus kištis nereikia
Kaip teigia Gyvosios gamtos inspekcijos viršininko pavaduotojas Gaudentas Baikauskas, tai, kad žvėrys atklysta į miestą, nėra retas reiškinys. Dažnai taip nutinka per rują, kada susilpnėja savisaugos instinktai, bet taip pat ir dėl žmonių kaltės – vis mažiau belieka civilizacijos nepaliestų plotų, kur laukiniai gyvūnai gali jaustis saugiai. Taip pat gali būti ir dėl to, kad jaunikliai mokosi savarankiško gyvenimo ir ne visada tinkamai įvertina pavojų. Arba po susidūrimo su plėšrūnais, kai žvėrys pasileidžia bėgti kur akys mato.
„Jeigu stirnaitės visiškai nebijo žmonių, tikėtina, kad jos gyveno miško pakraštyje. Didžiausia blogybė, kai žmonės ima šerti laukinius gyvūnus, tada šie patys nebemoka ieškotis ėdalo ir dažnai atklysta į miestą. Arba dar blogiau: suranda pamiškėje stirniuką ar kiškelį ir nešasi namo, neva jis našlaitis ir pražus. To daryti negalima: tiek stirnos, tiek kiškienės, tiek kiti žvėrys susiranda savo jauniklius. Taip gamtoje sutvarkyta, ir žmonėms į ją nevalia kištis“, – perspėjo G. Baikauskas.
Tiesa, kiek kitaip yra su sužeistais ir savimi negalinčiais pasirūpinti žvėrimis. Tačiau Lietuvoje tik viena Gyvūnų globėjų asociacija rūpinasi tokiais nelaimėliais. Kaip teigė šios asociacijos vadovas Vytautas Gustaitis, jeigu žmonės būtų supratingesni, būtų daug lengviau. Dabar per parą jų asociacija sulaukia kelių šimtų skambučių iš įvairių Lietuvos vietų su prašymais paimti rastus iš lizdų iškritusius paukštelius, ežiukus, stirnas, šeškus ir daugybę kitų gyvūnų. Tačiau dažniausiai būna, kad gyvūnams pagalbos nereikia, žmonėms tiesiog reikia juos pernešti į saugesnę vietą ir palikti.
„Jeigu gyventojai būtų supratingesni, užtektų ir vienos organizacijos, kuri rūpinasi laukiniais gyvūnais. Tačiau dabar žmogus, atradęs laukinį gyvūną, jį nešasi į namus ir tada jau skambina mums ir šaukte šaukia, ką daryti, atvažiuokite pasiimti. Bet visiškai pakanka ant kelio rastą ežiuką pernešti į saugesnę vietą“, – kalbėjo V. Gustaitis.
Kaltina beširdiškumu
Netrukus gandrų jaunikliai paliks savo lizdus, tad Gyvūnų globėjų asociacijos telefono linija ir vėl kais nuo skambučių, ką daryti su tais sparnuočiais. V. Gustaičio teigimu, gandrai savo jauniklių be priežasties nemėto iš lizdų. Tai gali atsitikti tik dėl itin stiprios audros ar kitų gamtos reiškinių. O jeigu gandriukai buvo išmesti iš lizdo, vadinasi, taip reikėjo. Tai yra natūrali gamtos atranka ir žmogui į tai kištis nevalia. Kitas dalykas, dažnai paukščiai savo jauniklius iš lizdų išmeta mokydami savarankiško gyvenimo. Jeigu jauniklis ne skraido, bet guviai šokinėja, vadinasi, viskas gerai. Daugelis jų lizdą palieka dar nemokėdami skraidyti ir kol išmoksta, slapstosi aukštoje žolėje ir dar kelias savaites juos globoja tėvai.
„Gamta tvarkosi pati ir žmogui nevalia kištis. Vienais metais iš visos Lietuvos pas mus buvo suvežti iš lizdų iškritę gandrų jaunikliai, juos užauginome ir paleidome į laisvę, bet jie nesugebėjo prisitaikyti ir neišskrido žiemoti. Didžioji jų dalis tiesiog sušalo“, – pasakojo V. Gustaitis.
Blogiausia, kad daugelis žmonių, išgirdę gyvūnų globėjų aiškinimus, kad laukinių gyvūnų negalima neštis į namus ir geriausia juos paleisti ten, kur rado, pradeda piktintis ir kaltinti juos neveiklumu ar net beširdiškumu.
„Ne taip retai gauname pranešimų, kad po avarijos ar kitos traumos žmonės rado sulaužytomis kojomis briedį ar stirną, tačiau mes negalime jų išgelbėti, juk briedžiui kojų nesugipsuosi, vienintelis dalykas, kurį galime padaryti, tai palengvinti jo kančias – užmigdyti“, – kalbėjo Gyvūnų globėjų asociacijos vadovas.
Tačiau į Raudonąją knygą įrašytiems gyvūnams stengiamasi padėti. Kaune šiuo metu gydomas jūrinio erelio jauniklis. Vien jo operacijai reikėjo 450 litų, dar daugiau kainuos paukščio slaugymas ir reabilitacija. Be to, nėra aišku, ar Aplinkos ministerija sumokės už jo gydymą. Už sužeistų laukinių gyvūnų gydymą ir slaugymą per metus skiriama 120 tūkst. litų, tačiau šios sumos pakanka tik būtiniausiems darbams.
„Per parą sulaukiame kelių šimtų skambučių, kad rado žvirbliuką, ežiuką ar šešką, atvažiuokite. Bet jeigu dėl paukštelio važiuosime keliasdešimt kilometrų, mums lėšų užteks tik degalams. Jeigu yra galimybės, skatiname žmones pasirūpinti rastu gyvūnu patiems. O patys vykstame tik į skubius ar pavojų žmonėms keliančius iškvietimus. Pavyzdžiui, vienais metais buvo pranešta, kad Pakruojo gatvėse šliaužioja smauglys. Atvykę iš tiesų radome geltonos spalvos gyvatę, ją priglaudė vienas cirkas. Netrukus paaiškėjo, kad tai buvo ne šiaip smauglys, o viena pavojingiausių pasaulyje gyvačių – anakonda“, – prisiminė V. Gustaitis.
Padėti nekenkiant
Panevėžio gamtos mokyklos vadovė Regina Kliminskienė tiesiai sako mananti, jog didžiausia problema yra švietimo gamtosauginėmis temomis stoka.
Nors laukiniais gyvūnais rūpinasi tik Lietuvos gyvūnų globėjų asociacija, prašymų priglausti laukinius gyvūnus sulaukia ir Panevėžio gamtos mokykla. Įstaigos direktorė Regina Kliminskienė teigė, kad laukinių gyvūnų globa – vis dar opi problema.
„Kiekvieną mėnesį sulaukiame prašymų priglausti laukinius gyvūnus, tačiau tam neturime nei sąlygų, nei finansavimo. Juk, pavyzdžiui, gandriukai minta tik mėsa ar žuvimi, o mums įpirkti tokių produktų – prabanga. Kita vertus, mūsų įstaigos funkcija yra ne globoti gyvūnus, o šviesti ir mokyti vaikus, suaugusiuosius“, – sakė R. Kliminskienė.
Didžiausia problema, anot Gamtos mokyklos direktorės, yra žmonių neatsakingumas ir švietimo gamtosauginėmis temomis stoka. Žvėrys ar paukščiai dažnai priglaudžiami be reikalo. Jeigu pamiškėje blaškosi stirnos jauniklis, dar nereiškia, kad jis pasiklydo. Gali būti, kad netoliese yra jo mama. Žmogus negali taip gerai pasirūpinti jaunikliu kaip jo tėvai.
„Padėti reikia taip, kad nepakenktum. Turėjome skaudžių pamokų. Mano akyse prieš kelerius metus nugaišo mažas stirniukas, kurį atnešė jį radę žmonės. Mažyliui netiko mūsų turimas pienas“, – prisiminė direktorė.
Kitas dalykas, įstaiga net neturi veterinarijos gydytojo, kuris galėtų suteikti reikiamą pagalbą. Be to, kyla pavojus, kad nuo sužeistų žvėrių užkrečiamomis ligomis gali užsikrėsti ir jų augintiniai. Prieš kelerius metus į Gamtos mokyklą buvo atvežtas usūrinis šuo. Laimei, pasiutligės pavyko išvengti.
„Vakar atnešė sužeistą čiurliuką, priėmėme stebėti, bet rimčiau sužeistų gyvūnų negalime priimti. Esame ne laukinių gyvūnų prieglauda, o vaikų ugdymo įstaiga, todėl negalime taip neatsakingai elgtis. Laukinių gyvūnų globa yra dar neišspręsta visos Lietuvos problema, bet ją reikia spręsti valstybės mastu“, – sakė R. Kliminskienė.
Lina DRANSEIKAITĖ
