Žiovauja visi – vaikai ir suaugusieji, vyrai ir moterys. Ir ne tik žmonės. Bet žiovulio priežastys iki šiol nėra visai atskleistos.
Žiovulys prieš startą?
Dažniausiai žiovaujame, kai nuobodu arba kai esame pavargę. Tai įrodo ir specialistų atlikti bandymai. Kai studentų grupei buvo liepta žiūrėti neįdomų mokomąjį filmą, po kurio laiko jaunuoliai apsnūdo ir ėmė žiovauti, beje, vaikinai – dažniau ir ilgiau nei merginos. Galbūt silpnoji lytis tiesiog neįpratusi viešai rodyti neigiamų emocijų. Bet tramdyti natūralių poreikių nereikėtų. Dėl to atsiranda nepasitenkinimas, o smegenims tai nepatinka ir jos priverčia žiovauti vis dažniau ir ilgiau.
Dauguma mokslininkų mano: šis procesas vyksta todėl, kad organizmas bando atsikratyti susikaupusio anglies dvideginio ir pasipildyti deguonies. Juk pavargęs, norintis miegoti žmogus kvėpuoja lėčiau, medžiagų apykaita sulėtėja, į plaučius patenka mažiau deguonies.
Alpinistai kalnuose, kur oras išretėjęs, taip pat jaučia norą plačiau išsižioti ir giliau įkvėpti. Anglies dvideginio perteklius, susikaupęs kraujyje, duoda signalą smegenims, o šios savo ruožtu perduoda komandą žandikaulių raumenims. Bet atlikti bandymai parodė, kad net netrūkstant deguonies kraujyje vis tiek žiovaujama.
Visi žino, koks užkrečiamas žiovulys. Užtenka vienam praverti burną, ir aplinkiniai panūsta padaryti tą patį. Kai kurie mokslininkai tai sieja su evoliucijos teorija. Pagal jų prielaidą, ankstyvaisiais žmonijos vystymosi laikais žiovulys padėdavo koordinuoti pirmykščių žmonių ir žvėrių grupės veiksmus. Pavargęs vedlys taip duodavo ženklą bandai ir iš jos sulaukdavo atsakymo: „Supratome, ilsimės“. Tai vienas iš neverbalinio ryšio pavyzdžių. Žiovulys kai kuo primena rudimentinį organą, paveldėtą iš tolimų protėvių.
Yra ir tokia teorija, kad smegenų nervų audinys reaguoja į nuobodulį, nuovargį ir siunčia signalą veido raumenims. Žiovulys – tai perėjimas iš aktyvios būsenos į mieguistumą. Bet būna ir kitaip – žiovaujama atsibundant. Taip neretai daro ir sportininkai prieš startą, ir muzikantai prieš koncerto pradžią. Žiovulys – ženklas pradėti veikti. Bet kokie tuo metu organizme vyksta fiziologiniai procesai, vis dar neaišku.
Ligos požymis?
Kai kurie žmonės žiovauja ypač dažnai ir ilgai – paprastai dėl narkotikų arba vaistų nuo depresijos vartojimo – šios medžiagos lėtina organizmo apykaitos procesus.
Be to, manoma, kad pernelyg dažnas ir užsitęsęs žiovavimas – tai nervų sistemos ligų – epilepsijos, encefalito, smegenų auglių, išsėtinės sklerozės, smegenų paralyžiaus simptomas. Tokiais atvejais smegenys reaguoja įprastai – duoda signalą raumenims padidinti kraujyje deguonies kiekį, taigi tai apsauginė organizmo reakcija į pašalinius dirgiklius.
Dar viena teorija žiovavimą sieja su išorinio ir vidinio slėgio pasikeitimu. Vidinėje ausyje slėgis atitinka aplinkos slėgį. Jei išorės sąlygos pakinta, žmogui užgula ausis. Šie nemalonūs pojūčiai užklumpa skrendant lėktuvu, važiuojant traukiniu per tunelį, viršukalnių šlaituose. Žiovulys padeda suvienodinti išorinį ir vidinį slėgį.
Religijos požiūriu žiovulį taip pat įmanoma paaiškinti. Šėtonas žiovaujant įsiskverbia į sielą ir siekia sudaryti su žmogumi sandėrį, todėl liepiama šio fiziologinio proceso metu prisidengti burną, o karštai tikintieji ją dar ir peržegnoja.
Parengė A.Gotautaitė
Nuotr. Žiovulio priežastys
iki šiol nėra visai atskleistos.
