NBA komisaro D. Sterno ir žaidėjų santykiai dabar ne tokie puikūs.
Po Nacionalinės krepšinio lygos (NBA) koridorius vėl klaidžiojanti lokauto šmėkla verčia svajoti Europos krepšinio aistruolius.
Belgrade 1999 metų sausį akis į akį turėjo susidurti legendiniai Europos vidurio puolėjai. Dėl NBA lokauto į Europą grįžę Arvydas Sabonis ir serbas Vlade Divacas ketino apsivilkti Kauno „Žalgirio“ ir Belgrado „Partizan“ marškinėlius.
Deja, Sabo sugrįžimo „žaliai baltų“ aistruoliams teko palaukti dar kelerius metus, nes, iš kitos Atlanto pusės atskriejus žiniai apie NBA lokauto pabaigą, vidurio puolėjas nusprendė nerizikuoti patirti traumos ir grįžo į Portlando „Trail Blazers“.
Kaip žinoma, tą 1998–1999 metų sezoną „Žalgiris“ ir be A. Sabonio sugebėjo ant kelių parklupdyti visą Europą. Ir Kauno klubo vadovai ne vieną sykį pripažino, kad tam pasitarnavo NBA lokautas.
Nusprendę nelaukti kietakaktiško mūšio tarp NBA klubų savininkų ir NBA Žaidėjų asociacijos (NBPA) pabaigos nemažai krepšininkų pasuko į Senąjį žemyną. Tarp jų buvo ir didelių kalnų už Atlanto nenuvertę Tyusas Edney, Anthony Bowie ir Jiri Zidekas, atsidūrę laikinojoje sostinėje.
Kas vyko toliau, užrašyta aukso raidėmis Lietuvos krepšinio metraščiuose. „Žalgiris“ ne tik tapo Eurolygos čempionu, bet ir pasiūlė žemynui naują, uraganišką krepšinio stilių, užsieniečių pagarbiai pramintą „žaliąja banga“.
NBA lokautas į Senąjį žemyną atginė ne vien tris „Žalgirio“ legionierius. Kelis mačus su „Partizan“ marškinėliais sužaidė V. Divacas, Bolonijos „Kinder“ gretose iki lokauto rungtyniavo pirmasis to sezono NBA biržos šaukimas Michaelas Olowokandi, Stambulo „Fenerbahce“ prisiviliojo Shareefą Abdur-Rahimą ir Zaną Tabaku.
Labai daug galimybių, kad ateinantį sezoną istorija pasikartos. NBA lyga vėl trypčioja ant lokauto slenksčio, o akstinų pasvarstyti apie Europą turės ne tik už Atlanto rungtyniaujantys europiečiai.
Pato situacija
Iš NBA sluoksnių vis pasirodo informacijos, kad lokautas nėra neišvengiamas. Tačiau pastarasis Nacionalinės (amerikietiškojo) futbolo lygos (NFL) pavyzdys rodo, kad žodžius ir veiksmus ne visada lengva suderinti.
Klubų savininkai ir NBPA atstovai turėjo neprastą galimybę išspręsti dalį klausimų vasario mėnesį per „Visų žvaigždžių“ savaitgalį, bet jokios rimtesnės derybos taip ir neįvyko. Negana to – kol kas nėra numatyta jokių susitikimų iki pat birželio 30 dienos, kai baigia galioti 1999 metais pasirašyta ir 2005-aisiais pratęsta dabartinė Kolektyvinė darbo sutartis (CBA).
Oficialiuose pareiškimuose abi pusės kalba apie „geros valios derybas“. Ir NBA komisaras Davidas Sternas, ir NBPA prezidentas, Los Andželo „Lakers“ gynėjas Derekas Fisheris, pabrėžė, kad dar vienas lokautas gali skaudžiai smogti lygos įvaizdžiui, o dėl to – rungtynių lankomumui, žiūrimumui per televiziją ir įplaukoms.
D. Sternas, kaip ir D. Fisheris, puikiai atsimena kol kas vienintelio per 64 metų NBA istoriją lokauto padarinius. Lygai reikėjo kelerių metų ir talentų antplūdžio praėjusio dešimtmečio viduryje, kad atgautų konkurencingas pozicijas tarp kitų didžiųjų Šiaurės Amerikos lygų – NFL, Pagrindinės beisbolo lygos (MBL) ir Nacionalinės ledo ritulio lygos (NHL).
Bet gražūs norai ne visada virsta realybe. NBA finansinė padėtis, nepaisant rekordinių bilietų kainų ir vis augančio populiarumo tarptautinėse rinkose (pirmiausia – Kinijoje), nėra labai gera.
D. Sternas pateikia skaičius, kad nuo 2005 metų, kai buvo pratęsta dabartinė kolektyvinė sutartis, NBA klubai patyrė per 1 milijardą JAV dolerių nuostolių, 380 mln. dolerių – vien pernai. Lyga nepateikia duomenų, kiek klubų dirba nuostolingai, bet 2008–2009 metų sezoną, finansų žurnalo „Forbes“ duomenimis, skolų turėdami baigė 12 klubų. Įvairūs ekspertai sutinka, kad praėjęs sezonas pelningas buvo geriausiu atveju trečdaliui iš 30 klubų.
Klubų savininkai nuostolius nori kompensuoti nurėždami krepšininkų atlyginimus, įvesdami griežtą „algų kepurę“ („salary cap“) ir liberalesnę tvarką nutraukiant sutartis su žaidėjais.
NBPA vykdantysis direktorius Billy Hunteris pažymėjo, kad pirminiai ir šiuo metu tebegaliojantys NBA ir klubų savininkų pasiūlymai yra visiškai nepriimtini. „Tokios sąlygos neišvengiamai nulems, kad bus atšaukta dalis arba visas 2011–2012 metų sezonas“, – tikino B. Hunteris.
Kas valdovas?
„Manau, kad lyga nenusileis. Vienas nuspėjamiausių dalykų – neišvengiama kaita. Negali būti naivus ir tikėtis, kad niekas nesikeis. Viskas keičiasi, nepaisant to, nori to ar ne“, – ne itin geras žaidėjų perspektyvas ESPN televizijos laidoje piešė NBA legenda Juliusas Ervingas.
NBA pastaraisiais metais tapo žaidėjų lyga. Pagal dabartinę kolektyvinę sutartį krepšininkams tenka 57 proc. su krepšinio operacijomis susijusių pajamų.
1999-ųjų sutartimi (ir 2005 metų papildymais) įvestos žaidėjų atlyginimų lubos ir kiti apribojimai, bet palikta ir gausybė išimčių. Jos leidžia klubams gerokai viršyti ir griežta turėjusią būti „algų kepurę“. Šį sezoną „algų kepurė“ siekia 58 mln. JAV dolerių, bet didesnius įsipareigojimus yra prisiėmę net 24 (!) lygos klubai.
„Dabar kalėjimą valdo kaliniai, o ne viršininkas. Akivaizdu, kad viršininkas nori susigrąžinti savo įtaką“, – vaizdingai galios pusiausvyrą NBA apibrėžė J. Ervingas.
Kadangi lyga ir klubų savininkai žaidėjams tenkančią pyrago dalį nori sumažinti net 16 procentų, derybos ketina būti aršios ir kietos. Bet, kaip pažymi apžvalgininkai, klubų savininkai turi svarbų kozirį – laiką. Markas Cubanas (Dalaso „Mavericks“), Danas Gilbertas (Klivlando „Cavaliers“) ar Jamesas Dolanas (Niujorko „Knicks“) gali atsisakyti ir ne vieno sezono, nes NBA klubas nėra pagrindinis jų pajamų šaltinis.
Keista, bet daugelis žaidėjų laukti negali. Nors vidutinis NBA atlyginimas siekia 4,9 mln. JAV dolerių, daugelis vidutiniokų ir net uždirbančių po 7–8 mln. dolerių (neįtikėtina) gyvena nuo čekio iki čekio.
Kartu su uždirbamais milijonais didėja poreikiai ir senų draugų (išlaikytinių) ratas, tad didžioji dalis krepšininkų jau po kelių mėnesių pajus krizės gniaužtus. Taip buvo 1999-aisiais, taip, neabejojama, bus ir naujo lokauto atveju.
Būtent tada išsigelbėjimą gali pasiūlyti Europa. Išsigelbėjimą krepšininkams ir galvos skausmą NBA klubų savininkams, nes laikas jau nebūtų jų sąjungininkas.
Europos oazė
Senojo žemyno klubai negali ir negalės pasiūlyti identiškų sąlygų NBA superžvaigždėms – LeBronui Jamesui, Kobe Bryantui, Derrickui Rose’ui ar Dwightui Howardui. Beje, pats L. Jamesas prieš kelis sezonus buvo užsiminęs, kad sutiktų žaisti kitoje Atlanto pusėje už 50 mln. JAV dolerių metinį honorarą – neįsivaizduojamą net didžiausiems Europos klubams.
Tačiau NBA vidutiniokus Senojo kontinento klubai turi kuo suvilioti. Net ir galiojant dabartinei kolektyvinei sutarčiai, didieji Europos klubai pastaraisiais metais sugebėjo suvilioti tiek europiečius (Liną Kleizą, Jorge’ą Garbajosą, Ersaną Ilyasovą, Nenadą Krstičių), tiek amerikiečius (Joshą Childressą, Earlą Boykinsą, Brandoną Jenningsą).
Daugelis Europoje išgyveno pereinamąjį laikotarpį ir netrukus vėl pasuko į NBA, tačiau kartu parsivežė įspūdžių, kad Senasis žemynas finansiniu atžvilgiu gali pasiūlyti ne prastesnes, o kartais – ir geresnes sąlygas.
Pavyzdys – tas pats J. Childressas. Pirėjo „Olympiakos“ klube amerikietis per sezoną uždirbo po 6,7 mln. JAV dolerių. Lygiai tokį pat atlyginimą jis gauna dabar, sugrįžęs į NBA Fynikso „Suns“ klubą. Bet skirtumas yra – NBA žaidėjų sutartys nurodomos iki mokesčių, o Europos klubai mokesčiais rūpinasi patys. Be to, Europoje žaidėjams parūpinamas būstas, automobilis, kartais – ir vairuotojas. JAV visa tai tenka įsigyti pačiam krepšininkui.
Dar viena iliustracija – Šarūnas Jasikevičius. 2005 metais Lietuvos krepšinio žvaigždė į JAV išvyko įgyvendinti svajonės, bet ne finansinės. Pagal sutartį su Indianos „Pacers“ lietuvis per sezoną uždirbo po 3,9 mln. JAV dolerių (iki mokesčių), o sugrįžęs į Europą su Atėnų „Panathinaikos“ suderėjo 5,1 mln. dolerių (į rankas).
Be to, NBA lokauto atveju Europos klubai galės ir šiek tiek sutaupyti, nes krepšininkų pasiūla išaugs kelis kartus. Taigi derybas kitoje Atlanto pusėje labai įdėmiai stebės ir Europos klubų vadovai bei čionykščiai agentai. Juolab kad kelios NBA superžvaigždės su europietiškais pasais jau prasitarė apie galimybę žaisti Europoje.
Eurolyga bus visiškai kito lygio turnyras, jei ant parketo žengs Dirkas Nowitzki, Andrejus Kirilenka, Tony Parkeris, Jose Manuelis Calderonas ir kiti. „Jeigu Dirkas (Nowitzki) rungtyniautų Europoje, susidomėjimas būtų didžiulis. Manau, kad ne vien tarp vokiečių“, – spėjo Vokietijos rinktinės puolėjas Janas Hendrikas Jagla. Jis, kaip ir daugelis kitų Europos krepšinio mėgėjų, visai nesupyktų, jei NBA lygos gyvenimą įšaldytų lokautas.
