Tinkamiausias metų laikas kaupti išmintį ir atsidėti ramiems skaitymams – ilgi žiemos vakarai. IQ.lt skaitytojams siūlome leistis į tris keliones knygų puslapiais: proginę, įsikibus Umberto Eco į parankę, praktiškąją, aplankant lietuviškas sodybas ir poetiškąją – po Antano A. Jonyno „Kambarį”.
1. Umberto Eco. Sukurti priešą ir kiti proginiai rašiniai: [esė]/ Iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė. Vilnius: Tyto alba, 2011. – 319 p.
„…proginio rašinio pranašumas tas, kad jis nesiekia originalumo bet kokia kaina, o yra pramoga ir kalbančiam, ir klausantiems.“ (Umberto Eco)
Umberto Eco (g. 1932 m. Italijoje) – viena ryškiausių kultūros pasaulio asmenybių, rašytojas, semiotikas, medievistas, literatūros kritikas. Vienas garsiausių jo kūrinių – pasauline sensacija tapęs romanas „Rožės vardas“; tačiau ir moksliniai autoriaus tekstai intriguoja ir žavi ne mažiau nei romanai. „Sukurti priešą ir kiti proginiai rašiniai“ – per pastaruosius dešimt metų U. Eco parašytų įvairioms progoms skirtų tekstų rinkinys.
Kiekviena visuomenė ir kiekvienas žmogus privalo susikurti priešą – vien tam, kad galėtų geriau suvokti savo tapatybę. Visuomenė susitelkia, kai reikia surasti ir sudoroti priešus, pavyzdžiui, kitataučius, kitatikius ar imigrantus. O bendra kova geriau nei bet kas kitas užkerta kelią vidaus nesutarimams. Esė rinkinys prasideda kritišku antiideologiniu tekstu ir veda skaitytoją tolyn per skirtingas epochas bei temas, iliustruojančias visa aprėpiantį autoriaus išsilavinimą ir nepasotinamą domėjimąsi įvairiausiais dalykais. Medijų istorijos refleksijos, politinis ir „perversiškas“ mokslo naudojimas, trumpos istorijos apie U. Eco svarbius ir brangius dalykus – sąrašus, ugnį, Absoliutą… Čia ir ekskursai į pasaulinę literatūrą (nuo Horacijaus iki Hugo kaip literatūrinio monumento), ir popkultūros apraiškos. Ši kelionė per istorinius laikotarpius ir kultūrinius fenomenus alsuoja vieno žymiausių šių laikų intelektualo aistra keistoms kultūrologinėms sąsajoms ir faktams, užkrečiamu smalsumu ir erudicija. Gerai papasakota istorija privalo ne tik mokyti ir šviesti – ji turi ir linksminti.
2. Gyvenimas už miesto: šiuolaikinės lietuvių sodybos. Tanios Serket fotografijos, Aušros Narkeliūnienės tekstas. – Vilnius, Tyto alba, 2011. – 360 p.
Tapytoja, fotografė Tania Serket ir architektė Aušra Narkeliūnienė knygoje-albume „Gyvenimas už miesto“ pristato devyniolika įvairiose Lietuvos vietovėse įsikūrusių sodybų.
Sodybas, pristatomas šioje knygoje, galima suskirstyti į tris grupes – autentiškas, rekonstruotas ir naujai statytas. Kiekviena jų atskleidžia čia gyvenančių žmonių požiūrį į tradicijas, meilę gimtajam kraštui ir pagarbą jo istorijai.
Vieni sodybų savininkai stengėsi išsaugoti visa, kas autentiška. Įsigiję ankstesnius savininkus praradusias sodybas jie kone iš griuvėsių jas prikėlė naujam gyvenimui beveik tokias pat, kokios buvo prieš šimtą metų.
Kitos sodybos išliko natūraliai, kupina netikėtų posūkių mūsų šalies istorija jų beveik nepalietė. Rūpestingų savininkų perduodamos iš kartos į kartą, jos – pačios įdomiausios, nes tokių likę nedaug, jose aiškiai įsirėžę įvairių epochų įspaudai. Rekonstruotų sodybų savininkai stengėsi pritaikyti savo antruosius namus naujiems poreikiams, todėl buvo keičiama vidaus planinė struktūra, kito ir fasadai bei interjero detalės, tai buvo daroma pasitelkus išmonę ir fantaziją. Šios sodybos – linksmos ir atraktyvios, jose labiausiai jaučiama šeimininkų individualybė, galima apčiuopti net ir čia gyvenančių ar laisvalaikį leidžiančių žmonių charakterio bruožus, jų pomėgius.
Dar viena kategorija – naujai statytos arba iš esmės rekonstruotos sodybos. Jas įrengiant neapsieita be profesionalų – architektų, dizainerių pagalbos, tačiau savaip interpretuodami tradicijas ir senų trobų proporcijas, remdamiesi patirtimi, jie sugebėjo perteikti užmiesčio gyvenimo dvasią, sukurti naują paveldą.
Tai – kelionė laiku, kurioje aiškiai matyti, kaip sluoksniavosi ir keitėsi žmonių poreikiai, tačiau išliko paprasta valstietiška buitis. Natūralūs ir įprasti dalykai, tai, ką šiandien skambiai vadiname ekologija – pagrindinė sodybų vertybė, svarbiausia jų dalis, turinti didžiausią išliekamąją vertę”.
Apie autores
Tania Serket – tapytoja, fotografė, pirmoji žurnalo „Namas ir aš“ meno redaktorė, vėliau žurnalo „Naujas namas“ fotografė, pelniusi „Auksinės paletės“ apdovanojimą konkurse „Metų interjeras 2009“. Fotografuoja knygų viršeliams, spektaklių plakatams. Surengė keletą personalinių meninės fotografijos parodų. Sukūrė fotografijas knygai „Interjeras Lietuvoje“ (tekstai Saulės Mažeikaitės), Josepho Everato knygai „Vilnius. A complete guide“.
Aušra Narkeliūnienė – architektė, žurnalų „Namas, kuriame gyvenu“, „Namas ir aš“ bei „Statyk!“ įkūrėja ir pirmoji redaktorė. Pirmieji jos darbai susiję su interjero dizaino ir reklamos sritimi. 1992 m. tapo Lietuvos dizainerių sąjungos nare, o 1996-aisiais – knygos „Vilnius pristato“ apie žymias verslo įmones bendraautore. Pastaruoju metu specializuojasi interjero dizaino srityje, bendradarbiauja su žurnalais, rašančiais interjero ir statybos tematika.
3. Antanas A. Jonynas. Kambarys. Vilnius: Tyto Alba, 2011. – 61 p.
Viktorija Daujotytė apie naująjį Antano A. Jonyno eilių rinkinį.
Kai Antanas A. Jonynas ištarė savo būsimo poezijos rinkinio pavadinimą – „Kambarys“, pagalvojau, kad paprasčiau lyg ir nebėra kaip pasakyti, nebėra ką ir sutrumpinti. Kad šio poeto eilėraščiai asketiškėja, matyti. Bet asketiškėja ypatingu būdu – aristokratiškėdami, lyg rasdami vietą tarp Henriko Radausko ir Kazio Varnelio. Poeto vieta nebūtinai tik tarp poetų. Gali būti, kad taip sakau paveikta įspūdingos knygos – Antano A. Jonyno rinktinės „Sentimentalus romansas“, 2009 išleistos „Tyto albos“ (dailininkė Sigutė Chlebinskaitė), kur Kazio Varnelio darbai išnyksta kaip „iliustracijos“ ir atgimsta kaip linijų poezija.
Bet ne apie tai. Apie naują Antano A. Jonyno rinkinį „Kambarys“… Tikrų poetų nesame pertekę, nors kartais gal atrodo ir kitaip. Sunku kartoti, bet reikia: tai gerų, skaidraus intelekto ir netikėtų dvasinių pagavų eilėraščių knyga.
KAMBARYS
Šitame kambary mano tėvynė
nes čia su tavim aš užmiegu
raktai kabo ant durų
tyli radijo taškas
su visais kadriliais ir polkom
šitame kambary mano tėvynė
čia aš galiu ir numirti
tu lanksti kaip piemens vytelė
kai jis gena bandą į kalnus
liūdna man kai tu išeini
bet tada aš pasiimu knygą
apie mūsų praeitis mūsų daug kartu ištylėta
* * *
Saulė kyla staiga
spinduliai lūžinėdami
kliūva už stogo turėklų
viskas truputėlį gražiau
negu iš tikrųjų
bet iš tikrųjų
viskas dar truputėlį gražiau
