Kartais netradicinis laisvalaikio praleidimo būdas gali būti ir knygų skaitymas. IQ siūlo praleisti metus laiko kalifo rūmuose Kasablankoje, įnikti į psichoterapijos apmąstymus ar pasikelti greitaeigiu Laiko liftu.
1. „Ko mano knygose nėra“, Viktor E. Frankl. „Vaga“, 2012 m. – 128 p.
Viktor Emil Frankl (Viktoras Franklis, 1905–1997) – Vienos universiteto neurologijos ir psichiatrijos profesorius, profesoriavęs ir Amerikoje, be to, psichoterapeutas, pasaulinio garso mąstytojas, humanistas. Logoterapija – jo sukurtas psichoterapijos metodas, vadinamas „trečiaja Vienos psichoterapijos kryptimi“ (po S. Freudo psichoanalizės ir A. Adlerio individualiosios psichologijos).
Antrojo pasaulinio karo metais V. E. Franklis buvo įkalintas nacių koncentracijos stovykloje. Autorius parašė 31 knygą, jos išverstos į 24 pasaulio kalbas.
„Ko mano knygose nėra“ – autoriaus idėjų biografija, kurioje atsiskleidžia ne tik tai, ką V. E. Franklis analizavo kaip mokslininkas ir gydytojas praktikas, bet ir tai, kaip, kodėl, kuriame gyvenimo etape ar kokiomis aplinkybėmis tos idėjos buvo pasėtos jo apmąstymų lauke.
2. „Kalifo rūmai: metai Kasablankoje“, Tahir Shah. „Tyto alba“, 2012 m. – 374 p.
– Ar jūs tikite džinais?
– Mais oui, be abejo, – atsakė ji.
Kol aš svarsčiau, ką čia atsakius, grafienė prakalbo:
– Pagyvenkite Maroke ilgiau, ir jie įsiskverbs jums į kraują. Gal jums tai nuskambės keistai, bet jie patys nusprendžia.
– Ką nusprendžia?
– Nusprendžia, ar leisti jums jais patikėti, – atsakė ji.
Tahiras Shahas (g. 1966 m.) – Londone gimęs anglų-afganų kilmės rašytojas, keliautojas ir dokumentinių filmų kūrėjas. Užaugęs diplomatų ir intelektualų šeimoje, 2003 metais paliko Jungtinę Karalystę ir persikėlė į Maroką, Kasablanką, kur iki šiol su šeima ir gyvena. Tahiras Shahas yra parašęs devynetą knygų, paremtų keliaujant įgyta patirtimi, jo dokumentiniai filmai rodomi per „National Geographic Channel“, „The History Channel“.
Vaikystėje autorių žavėjo tėvo pasakojimai apie Maroką, apie senelį, kuris paskutiniuosius gyvenimo metus praleido Tanžere. Ieškodamas vietos, kur svarbiausia – šeima ir laisvė, kur nėra europietiško smulkmeniškumo ir saugumo, kur galima būti savimi ir kur viskas nutvieksta išsiilgtos saulės, o ne persmelkta angliškos drėgmės, Tahiras Shahas leidžiasi į avantiūrą. Įsigyja nepaprastai žavų, bet apgriuvusį namą Dar Kalifa – kalifo rūmus – Kasablankoje, išsiveža žmoną, mažą dukrytę ir trijų savaičių sūnelį ir pradeda naują gyvenimą. Tačiau jis nė nenumanė, kad nuostabiuose kalifo rūmuose jo lauks tarnai, kurie tvarkys šeimininko gyvenimą savaip, gausybė džinų, kuriems išvaikyti reikės daugybės egzorcistų…
Kad Maroke viskas kitaip – kitos tradicijos, kiti papročiai, kitoks laiko suvokimas ir žmonių elgesys. Niekuo negalima tikėti, niekas nėra toks, koks atrodo. Rausvas glitėsis ant kambario sienos, pasirodo, yra paslaptingas sėkmę nešantis ženklas, o geriausi staliai… bepirščiai. Tahiras Shahas atkakliai stengiasi prisijaukinti Maroką, Kasablanką ir kalifo rūmus, o skaitytojui telieka pripažinti, kad nieko juokingesnio ir labiau jaudinamo už tas pastangas jam nėra tekę girdėti. Daugybė nuostabiausių istorijų – apie knygų siuntą iš Anglijos, apie vėžlio pirkimą, džinų išvarymą, plytelių klojimą – rytietiškai puošnios kaip tūkstantis ir viena naktis, išmintingos ir juokingos. Tai knyga, kurią skaitant Maroko saulė nejučia nušvis kiekvieno gyvenime.
3. „Greitaeigis Laiko liftas“, Tautvyda Marcinkevičiūtė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012 m. – 148 p.
Tai netikėtų, originalių poetinių formų knyga – žodžiai, skiemenys, svetimvardžiai, tradicinė ir netradicinė eilėdara, poetinė proza, visa ši įvairovė pasitelkiama mintims ir išgyvenimams reikšti. Poetė prisiliečia prie daugelio dabarties socialinių aktualijų, jos reagavimai aštrūs ir raiškūs.
„Poetinė programa neturi nieko bendro su pogromais, pagrūmojimais kitaip manantiems, bet dar šveicarų kilmės lingvistas Ferdinandas de Saussure’as teigė, kad riba, skirianti kalbas, negali nebūti sąlygiška. Ir jis vartojo sąvoką „langage articulé“. Lotyniškosios kilmės „articulé“ reiškia „sudėtinė dalis“, „skaidymas“, o kalboje skaidymas gali reikšti arba garsinės grandinės skaidymą į skiemenis, arba reikšmių grandinės skaidymą į prasmės vienetus.
Bet Poezija nėra vien teorija, nors pastaroji galėtų būti tuo oru, kurį Poezija turėtų įkvėpti, kad neuždustų. Nes Poezija – tai nušvitimas, kai rašoma ir skaidoma intuityviai, kad dar labiau išryškėtų net skirtingiausias reikšmes turinčių žodžių vidinis giminingumas, kaskart nustebindamas kūrėją dėl atsirandančių papildomų eilėraščių suvokimo prasmių juos berašant.
Šių eilėraščių kūrimo metu buvau absoliučiai įsitikinusi, kad juos įmanoma rašyti tik taip ir niekaip – kitaip.
Taigi. Teorija ir svaigus įkvėpimas.“ – Tautvyda Marcinkevičiūtė.
