Knygų naujienos šįsyk byloja apie didžiuosius gyvenimo pašaukimus. Vieniems jie nurodo būti tarpininkais tarp susipriešinusių tautų ar religijų, kitiems – rasti amžiną palaimą, tretiems – net iki sumišimo (ar pamišimo) liudyti gyvenimo tikrumą. Ką pasirinktumėte Jūs?
1. „Danielis Štainas, vertėjas“, Liudmila Ulickaja. „Jotema“, 2011 m. – 448 p.
Keistas darinys: jis – apsikrikštijęs žydas, katalikų kunigas, karmelitas vienuolis. Gyvena vienuolyne ant Karmelio kalno, Izraelyje, Haifos mieste, ir vadovauja mažai, bet įvairiatautei nepasiturinčių atklydėlių iš įvairių pasaulio kraštų katalikų bendruomenei. Važinėja apsižergęs motorolerį. Pragyvenimui užsidirba lydėdamas ekskursijas po Šventąją Žemę.
Antrojo pasaulinio karo metais, kol naciai neatskleidė jo tautybės – vertėjas gestape, vis dėl to spėjęs išgelbėti šimtus myriop pasmerktų geto žydų. Gyvenimas Lenkijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje ir po karo sunkiai gauta iš Izraelio valdžios pilietybė, tačiau be teisės vadintis žydu – dėl to, kad yra katalikas, krikščionis, neskirstantis žmonių nei pagal tautybę, nei pagal tikėjimą. Brolis Danielis Štainas – Vertėjas didžiąja raide, nes jo gyvenimo pašaukimas – būti tarpininku tarp susipriešinusių tautų ir religijų, o kartais, atrodytų, netgi tarp Dievo ir žmogaus.
Liudmila Ulickaja (g. 1943) savo pirmąją apsakymų knygą išleido palyginti vėlai, 1994-aisiais, bet vos per dešimtmetį tapo tikra naujosios rusų literatūros žvaigžde ir tarptautinio lygio įžymybe. Tiesa, iš pradžių jos populiarumas užsienyje (Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje) augo greičiau nei tėvynėje. Netgi pirmasis apsakymų rinkinys pirmiau pasirodė Prancūzijoje, o tik paskui originalo kalba išėjo Rusijoje. Antroji rašytojos knyga, apysaka „Sonečka“, 1996-aisiais pelnė prestižinę „Medicis“ premiją irgi Prancūzijoje – kaip geriausias prancūzų kalba pasirodęs užsienio autoriaus literatūros kūrinys. Vis dėlto pats stambiausias ir tituluočiausias rašytojos kūrinys – „Kukockio kazusas“, 2001 m. apdovanotas „Booker“ premija kaip geriausias metų romanas rusų kalba. Šis romanas lietuviškai išleistas 2006 m. 2007 m. – novelių knyga „Ievos dukros“.
2. „Dingęs horizontas“, James Hilton. „Baltos lankos“, 2012 m. – 200 p.
Romanas Dingęs horizontas – literatūros legenda. Pagal jame aprašytą vietovę Šangrila buvo pavadintas ištisas Kinijos regionas ir prabangių Azijos viešbučių tinklas, šiuo vardu savo rezidenciją praminė JAV prezidentas F. Rooseveltas. Kūrinys buvo du kartus ekranizuotas, pagal jį pastatytas miuziklas. Šis romanas pradėjo pasaulinę knygų minkštais viršeliais revoliuciją.
Aukštai Himalajų kalnuose sudūžta lėktuvas. Likę keturi gyvi jo keleiviai Tibeto plynaukštėje leidžiasi ieškoti paslaptingojo Šangrilos vienuolyno – apie jį mirdamas jiems spėjo užsiminti lėktuvo pilotas. Neilgai trukus jie įžengia į paslapties gaubiamą Mėlynojo Mėnulio slėnį, neregėto grožio žemę – joje žmonės, sukaupę tūkstantmečių išmintį, taikoje ir ramybėje gyvena ilgai nesendami.
Šangrila – Tibeto Šambalos, amžinos palaimos šalies, ir dvasinio savęs atradimo atitikmuo.
Jamesas Hiltonas (Džeimsas Hiltonas, 1900–1954) – anglų literatūros klasikas, ne vieno tarptautinio bestselerio autorius.
Viena iš geriausių ir nuostabiausių istorijų… Išmoningiausia intriga… Išradingumas, kuriam sunku prilygti. (The New Yorker)
3. „Sodas“, Gintaras Bleizgys. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012 m. – 112 p.
„Sodas“ – tai šeštas savito poeto Gintaro Bleizgio eilėraščių rinkinys. Jo sandaros ypatumus lemia trijų poetinių ciklų pynės: biblinių motyvų (Jonos atgailos), lietaus fantazijų ir prisiminimų apie motiną. Tai gyvenimo tikrumu, poetinės kalbos natūralumu, saikinga iškalba pasižymintys eilėraščiai.
Pasak Aido Marčėno, knygos redaktoriaus, „ekspresionistiniuose eilėraščiuose egzistencinis nerimas sumišęs su metafiziniu ilgesiu. Sumišęs čia – šakninis žodis. Sumišęs iki pamišimo. G. Bleizgio „Sodas“, supintas iš spindulių ir šešėlių, pilnas tiek šviesos, tiek ūksmingos gyvybės, plyti natūralios, nenumelioruotos poezijos teritorijose“.
Naujame rinkinyje toliau einama dievoieškos, pasitikėjimo būtimi, apmąstymų apie išsivadavimą, išsilaisvinimą keliu, prasidėjusiu nuo eilėraščių rinkinio „Jonas krikštytojas“ (2010), kuriuo G. Bleizgio kūryboje melancholiška savistaba ir emociniai impulsai užleido vietą realybės dvelksmui.
