Kodėl nepaskelbus vasario – knygų mėnesiu? Tradicinė Vilniaus knygų mugė pristatys aibę naujų knygų lentynų „papildų“, o ir šiaip žvarbiais vakarais gera niekur nekišti nosies ir pasilikti namie su knyga. Per daug apsnūsti neleis kvapą gniaužianti kelionė į laukinę gamtą, neįmintos Vilniaus šventovių paslaptys ir taiklus Josteino Gaarderio knygos herojaus patarimas nenustoti stebėtis pasauliu – antraip jis virs įpročiu.
1. „Kortų paslaptis”, Jostein Gaarder. „Tyto alba”, 2012 m. – 343 p.
Jostein Gaarder (Josteinas Gorderis, g. 1952 Osle) – garsiosios knygos apie filosofijos istoriją „Sofijos pasaulis“ autorius. „Kortų paslaptyje“ sutinkame berniuką Hansą Tomą, kuris galėtų būti jaunesnysis Sofijos brolis.
„Kortų paslaptis“ – tai trijų kelionių istorijos: pirmoji kelionė iš Norvegijos į Graikiją. Dvylikametis Hansas Tomas ir jo tėtis, filosofas mėgėjas, iškeliauja ieškoti mamos, kuri juos paliko prieš aštuonetą metų ir išvyko „ieškoti savęs“ nežinoma kryptimi. Atsitiktinai sužinoję, kad mama gyvena Atėnuose, tėvas ir sūnus leidžiasi į kelionę. Kelias veda per Šveicariją, kur kalnų kaimelyje gyvenantis kepėjas padovanoja berniukui mažutėlę knygutę – o joje esanti istorija pradeda antrąją kelionę. Ten surašytas pasakojimas apie kortų žaidimą ir paslaptingąjį džokerį pasirodo esąs keistai susijęs su pačiu Hansu Tomu, jo tėvu ir kitais jo gyvenimo veikėjais. Kelionė veda berniuką į paslaptingą salą ir keičia jo gyvenimą…
Trečioji Hanso Tomo kelionė – į filosofiją. Tėvas atveria jam filosofijos pasaulį, į kurį sūnus įžengia, nejučia keldamas amžinuosius klausimus: kas esame mes, iš kur atsiradome, ar yra Dievas?
Tai fantazijos kupina knyga su daugybe filosofinių klausimų, nejučia padaranti skaitytoją ir protingesnį, ir geresnį. O perskaitę tikriausiai daugelis supras, kad jie gyvenime yra sutikę bent po vieną džokerį ir kad jiems labai pasisekė…
Nes pati įdomiausia yra ketvirtoji kelionė – ta, kuri atitenka skaitytojui. Jis keliauja ne tik per Norvegiją, Šveicariją ar Graikiją, ne tik į negyvenamą salą ar atranda filosofijos paslaptis. Jis keliauja į savo paties vidų, kur galbūt pavyks atrasti atsakymą į amžinąjį klausimą – kas esu aš?
− Ar žinai, kodėl dauguma žmonių tik maklinėja po pasaulį ir nė kiek nesistebi tuo, ką mato aplinkui? − paklausė.
Papurčiau galvą.
− Todėl, kad pasaulis tampa įpročiu.
2. „Į laukinį pasaulį“, Jon Krakauer. „Baltos lankos“, 2012 m. – 224 p.
1992-ųjų balandį iš pasiturinčios Vašingtono priemiesčio šeimos kilęs vaikinas autostopu nukeliavo į Aliaską ir patraukė į laukinę gamtą. Jis buvo puikus mokinys ir vienas geriausių sportininkų. Su pagyrimu baigė Emorio universitetą. Tačiau netikėtai pasikeitė vardą, atidavė labdarai visas santaupas iš banko sąskaitos, paliko likimo valiai savo mašiną ir daugumą daiktų, sudegino visus pinigus, turėtus piniginėje ir ėmė kurti naują gyvenimą. Jo šeima nieko nenutuokė: nei kur jis galėtų būti, nei kas jam nutiko… Kol apirusį vaikino kūną rado briedžių medžiotojų būrys.
Kas jis, šios knygos herojus? Išminčius, svajotojas ar lengvabūdis nuotykių ieškotojas? Ar šiuolaikiniame pasaulyje įmanoma visiškai išsižadėti žmonių?
2007-aisiais pagal šią knygą režisierius Seanas Pennas sukūrė garsų to paties pavadinimo filmą.
Jonas Krakaueris (gim. 1954 m.) – JAV rašytojas, žurnalistas, alpinistas, keliautojas. Jo knygos išverstos į daugiau kaip dvidešimtį pasaulio kalbų. Ypatingos sėkmės sulaukė ne vienus metus iš „New York Times“ bestselerių sąrašų nesitraukęs autoriaus kūrinys „Į laukinį pasaulį“ ir „Times“ žurnalo Metų knyga išrinktas bei kelioms prestižinėms JAV literatūros premijoms nominuotas autobiografinis pasakojimas apie tragišką kopimą į Everestą Išretėjusiame ore („Into Thin Air“). 1998-aisiais Krakaueris įkūrė atminimo fondą „Everestas’96“ ir skyrė jam lėšų iš honoraro, gauto už pastarąją knygą.
1999-aisiais autorius buvo apdovanotas prestižine Amerikos menų ir literatūros akademijos literatūros premija. Pasak jos skyrėjų, „Krakauerio kūryboje geriausios tiriamosios žurnalistikos atkaklumas ir drąsa dera su stilingu subtilumu bei dideliu rašytojo įžvalgumu“.
Prikaustantis dėmesį pasakojimas. Derėtų pasidomėti kiekvienam, kada nors svajojusiam akis į akį susitikti su nuožmia gamta. Jaudinanti knyga.
„Washington Post“
3. „Vilniaus šventovės”, Gina Viliūnienė, Raimondas Urbakavičius. „Alma littera“, 2012 m. – 356 p.
Šventovės – tai miesto dvasia. Jų įmelsta erdvė kupina tikėjimo, meilės ir vilties. Šventovių radimasis, gyvavimas, kaita, jų likimai neatsiejamai susipynę su paties Vilniaus istorija. Mūro sienose ir skliautuose, šventuose paveiksluose ir ikonose glūdi amžių atmintis.
Čia meldėsi ir karaliai, ir elgetos. Čia buvo palaiminti išėję į karus, sukilimus ir nebegrįžę. Šventoves niokojo ugnis, laikas ir užkariautojai, bet jos išliko.
Šioje knygoje surinktos visų Vilniaus šventovių istorijas – ilgas ir vos prasidėjusias. Tiek fotografijomis, tiek pasakojimais mėginome atkurti šventovių likimus, pasekti legendas, prisiminti kūrėjus ir mecenatus, pavaizduoti jų praeitį ir dabartį. Paliudyti Vilniaus didybę ir tikėjimo galią.
