Sekmadieniniai IQ.lt skaitymai šįsyk pažers įdomių ir netikėtų pažinčių. Štai, kad ir su rašytojo R. Bolaño herojumi, kuris lėktuvo dūmais danguje rašo eiles. Arba su knygos „Ištikus laimei“ autoriumi, kuris žada apsilankyti Vilniaus knygų mugėje. O jei dar negana, Vytautas Michelkevičius ir Kęstutis Šapoka į vieną knygą subūrė ryškiausias Lietuvos šiuolaikinio meno iniciatyvas bei įdomiausius kūrėjus… Taigi, susipažinkime.
1. „Tolima žvaigždė“. Roberto Bolaño. Kitos knygos, 2011 m. – 152 p.
Roberto Bolaño (1953–2003) tapo tuo, kas Lotynų Amerikos literatūrai yra Gabrielis García Márquezas ir Julio Cortázaras. „Tolima žvaigždė“ (Estrella Distante, 1996) – įvadas į rašytojo kūrybą, kurią vainikuoja tokie šedevrai kaip „Pašėlę detektyvai“ ir „2666“, XXI a. pratęsę didžiosios pasaulinės literatūros tradiciją.
Nepaisant milžiniško populiarumo Vakaruose, Roberto Bolaño Lietuvoje žinomas menkai. Lietuvos skaitytojai beveik nepastebėjo 2008 m. išleisto jo „Čilės noktiurno“, o autorius taip ir liko girdėtas tik saujelei literatūros gurmanų.
1984 metais, iki tol gyvenęs klajoklišką politinio aktyvisto ir bohemiško menininko gyvenimą, R. Bolaño išspausdino pirmąjį romaną, už kurį gavo „Ámbito Literario“ premiją. 1993 m. medikams diagnozavus sudėtingą hepatito formą, rašytoją tiesiog apsėdo mintis palikti gilų pėdsaką literatūroje. Dar tais pačiais metais pasirodė du jo romanai ir poezijos rinktinė, 1996 m. – romanai „Nacių literatūra Amerikoje“ ir „Tolima žvaigždė“, 1997 m. – pasakojimų rinkinys „Telefoniniai skambučiai“, už kurį autorius buvo apdovanotas garbingiausia Čilės literatūros „Municipal“ premija.
1998 m. romanas „Pašėlę detektyvai“ gavo du svarbius apdovanojimus: „Herralde“ premiją ir tarptautinę Rómulo Gallegoso premiją (laikoma Lotynų Amerikos literatūros Nobelio premija) „už prozos kokybę ir novatorišką pasakojimą“. 2000 m. rašytojui apsilankius gimtojoje žemėje gimė alegorinis pasakojimas, pavadintas „Čilės noktiurnu“ (lietuviškai išleistas 2008 m.). Sveikatai ėmus blogėti itin sparčiai, R. Bolaño nusprendė užrašyti tai, „kas liko iš jo gyvenimo“. Milžiniškos apimties – daugiau nei tūkstančio puslapių romaną „2666“, tapusį jo kūrybos viršūne, rašė iki pat mirties.
Romanas „Tolima žvaigždė“ pelnytai laikomas puikiu įvadu į R. Bolaño kūrybos pasaulį. Autorius, pats kalėjęs Pinocheto kalėjime, šiame romane atliko neįprastą literatūrinį ir kartu detektyvinį tyrimą. Jame rašytojas atskleidė sudėtingą nusikaltimo ir bausmės problematiką bei parodė kontroversišką XX a. pabaigos žmogų, savyje talpinantį ir poeto, ir budelio sielas.
Jaunas poetas Pinocheto laikais tampa kitu žmogumi – Karlosu Vyderiu, kuris išgarsėja lėktuvo dūmais meistriškai rašydamas eiles ir Biblijos citatas Čilės danguje. Dėl išvaizdaus talentingo lakūno ir poeto kraustosi iš proto vedyboms pribrendusios ir nieko nenutuokiančios merginos, o ištekėjusios moterys tiesiog alpsta iš liūdesio. Praėjus daugeliui metų jo vardas išplaukia į paviršių tiriant žvėriškai nužudytų ir dingusių be žinios žmonių bylas…
2. „Ištikus laimei“, David Foenkinos. „Tyto alba“, 2012 m. – 200 p.
Galima apdrausti gyvybę, atomobilį, apsidrausti nuo nelaimingo atsitikimo. O kas apsaugos nuo laimės? Jis ką tik suvokė, kad šita laimė, tapusi tokia stipri, virto pačiu blogiausiu dalyku, koks tik galėjo ištikti.
Davidas Foenkino (g. 1974 m.) – prancūzų rašytojas, šešių romanų autorius. Lietuvių kalba 2010 m. pasirodė jo romanas „Subtilumas“. D. Foenkinos rašo nepaprastai lengvai, tačiau ne lėkštai; žodžiais slysti tarsi plonu ledu, po kuriuo kunkuliuoja pavojingos aistros. Tačiau autorius sugeba išlaikyti pusiausvyrą, skaitytoją žavėdamas labai savitu, neįkyriu humoro jausmu ir pastabumu, nenuslystančiu į įkyrumą. Jo istorijos tipiškai prancūziškos – kai prisilietimai ir neištartos mintys tokios svarbios, kai žvilgsnis pasako daugiau nei veiksmas, kai subtilu viskas – žingsniai ir žvilgsniai, susitikimai ir išsiskyrimai.Svarbu paminėti, jog D. Foenkinos dalyvaus šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje.
„Ištikus laimei“ – romanas apie sutuoktinių porą. Žano Žako ir Klerės santuokinis gyvenimas, virtęs rutina, laimės paieškos su naujais partneriais ir suvokimas, kad laimė gali ištikti bet kuriuo momentu – ir tuomet, kai ji atrodo visai nepanaši į laimę… Žanas Žakas ir Klerė turi viską, kad būtų laimingi: tvirtą šeimą, dukrą ir ramų gyvenimą. Tačiau nuobodulys ir naujumo troškimas meta Žaną Žaką į Sonios, o Klerę – į Igorio glėbį. Bet skyrybos, pasirodo, nieko neišsprendžia, o gyvenime atsiradę nauji žmonės iš tiesų, kaip paaiškėja, reikalingi tik tam, kad sutuoktiniai iš naujo atrastų vienas kitą. Ir laimę, kuri ištinka taip netikėtai.
3. „(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos: savivaldos ir iniciatyvos Lietuvoje 1987–2011 m.“. Sudarė Vytautas Michelkevičius ir Kęstutis Šapoka. Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga (LTMKS), 2012 m.– 448 p.
Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga (LTMKS) išleido pirmąją savo knygą pavadinimu „(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos: savivaldos ir iniciatyvos Lietuvoje 1987–2011 m.“. Jos sudarytojai meno kritikai bei kuratoriai Vytautas Michelkevičius ir Kęstutis Šapoka į 448 puslapius surinko ir ryškiausias, ir labiausiai primirštas menininkų iniciatyvas Lietuvoje nuo 1987 metų iki šių dienų. Lietuvių ir anglų kalbomis sudarytą knygą galima skaityti ir kaip meno istoriją ir kaip politinę-socialinę Lietuvos visuomenės demokratėjimo ir laisvėjimo versiją. Joje pristatomos menininkų akcijos nuo Sąjūdžio laikų Fluxus judėjimo su Vytautu Landsbergiu bei kitais menininkais iki naujausių menininkų iniciatyvų 2011 metais.
Tai vienas pirmųjų bandymų sudaryti istorijų rinkinį apie šiuolaikinio meno genezę ir raidą Lietuvoje nuo Sąjūdžio ir Nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų. Istorija skleidžiasi kritiniuose menotyrininkų ir pačių menininkų tekstuose, taip pat pasakojimuose iš pirmų lūpų – pokalbiuose su įvykių ir meno renginių iniciatoriais menininkais. Tekstus gausiai papildo vaizdiniai liudijimai – daugiau kaip dvidešimties metų renginių ir kūrinių dokumentacija.
Knyga įtraukia subjektyviomis istorijomis apie menininkų iniciatyvas ir savivaldas ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose ir miesteliuose. Čia pirmą kartą analizuojama dar nesena šiuolaikinio meno istorijos dalis, jos institucionalizavimas, menininkų iniciatyvų ir savivaldos bei tarpdiscipliniškumo reiškiniai. Knygoje yra daug „gyvos“ medžiagos ir menininkų prisiminimų, suaktyvinančių skirtingus laikmečius ir skatinančius juos tyrinėti. Ši istorija – tai ne taškas 20-mečio meno raidoje, o kvietimas diskusijai.
