Su Kovo 11-ąja, mieli skaitytojai! Šį šventinį sekmadienį IQ lentynoje – trys skirtingi žvilgsniai į gyvenimą ir jo prasmę. Belieka pasirinkti : šveicariško psichologizmo, ilgesingų poetinių aliuzijų ar lietuviškosios realybės.
1. „Akmeniniai klevai“, Lena Eltang. „Vaga“, 2012 m. – 372 p.
Lenos Eltang proza – unikalus Europos modernizmo tradicijų tąsos rusų literatūroje reiškinys. Savita romano „Akmeniniai klevai“ kalba, kalbėsena, daugiasluoksnės poetinės aliuzijos tai praskleidžia pridengdamos, tai pridengia praskleisdamos – grakščiai tiesiog skaitytojo akyse kloja vienas ant kito apžavius gyvenimo ir sąmonės realybės siužetus, laiškų ir dienoraščių kiauraraščius, nutviekstus skaudaus ir skaidraus ilgesio.
Romanas „Akmeniniai klevai“ – ne iš tų, kur aprašo gyvenimą. Jis iš tų retų, kuriais rašomas pats gyvenimas.
L. Eltang gimė tuometiniame Leningrade. 2003 m. išėjo pirmas jos eilėraščių rinkinys (jo įvadą parašė Tomas Venclova), vėliau dar keli, veikiai poetė ėmėsi ir prozos. Kaip prozininkę ją išgarsino jau pirmas romanas „Gervuogės ūgis“ (patekęs į premijos „Nacionalinis bestseleris“ trumpąjį sąrašą), o parašiusi antrą – „Akmeniniai klevai“ – autorė tapo pirmąja premijos „Naujoji rusų literatūra“ laureate.
Nuo 1992 m. Lena Eltang gyvena Vilniuje. Iki šiol Lietuvoje skelbta tik jos eilėraščių ir jų vertimų – „Poetinio Druskininkų rudens“ ir „Magnus Ducatus Poesis“ almanachuose.
2. „Iki pasimatymo“, Markus Werner. „Gimtasis žodis“, 2012 m. – 192 p.
Garsus šveicarų rašytojas M. Werneris Ciuricho universitete studijavo germanistiką, filosofiją ir psichologiją. Pagrindinių veikėjų akimis rašytojas lakoniškai vertina kasdienį gyvenimą, stebisi, sielojasi, juokauja. Jo knygose gausu apskaičiuotų, keblių ir komiškų situacijų, personažams sunkiai įveikiamų. Veikėjai nori turėti teisę klysti, trokšta meilės, veržiasi gyventi, nors raišuodami, dusdami.
M. Werneris yra pelnęs keliolika Šveicarijos ir užsienio literatūros premijų. Iki pasimatymo priklauso Šveicarų bibliotekos serijai, į kurią įeina 20 geriausių 2005–2006 m. išleistų šveicarų autorių knygų.
Patys pirmieji romano puslapiai įtraukia į intrigą – paminklosaugininkas Lorencas Hatas, gulėdamas ligos patale, pasakoja skaitytojui savo gyvenimo istoriją. Kalba šokinėdamas nuo epizodo prie epizodo, nesilaikydamas chronologijos. Pamažu puslapis po puslapio tarsi mozaika dėliojamas vieno žmogaus gyvenimas. Pasakojimas persmelktas skausmingo suvokimo, kad svarbiausius dalykus žmogus, deja, ima vertinti tik atsidūręs ribinėje situacijoje, šiuo atveju – ištikus širdies infarktui. Kas yra gyvenimo prasmė? Ką mums reiškia žmogaus ryšys su žmogumi? Ar verta aukoti meilę dėl savo egoizmo ir patogaus gyvenimo? Kaip įveikti artimųjų netektis? Atsakymų nepateikiama, kiekvienas privalome į šiuos klausimus atsakyti pats.
3. „Išvarymas“, Marius Ivaškevičius. „Apostrofa“, 2012 m.
Ši 160 puslapių knygelė, atrodo, kaip tik pritaikyta tiems, kurie galėtų ją skaityti kelionėje – tipiška kišeninė knyga. „Ją būtų gerai pardavinėti oro uostuose, kad prieš išvykdami dar ją spėtų nusipirkti būsimieji emigrantai ir kelionėje pasiruoštų sutikti tai, kas jų laukia“, – sakė knygos dailininkas Tomas Mrazauskas. Knygoje įdėta ir Nacionaliniame dramos teatre įvykusio spektaklio (premjera 2011 m. gruodžio 22 d.) programėlė bei kelios nuotraukos.
Tačiau pjesė leidžia susipažinti su visu dramaturgo tekstu ir suteikia galimybę skaitytojui pačiam „režisuoti“ savą spektaklį, matyti savo sceną ir dėlioti savus akcentus. „Kai perskaitai šimtą „Išvarymo“ puslapių, atrodo, pažvelgi į gilią ir žiauriai padarytą žaizdą, su kuria žmonės neįtikėtinu būdu išmoko gyventi,“ – apie pjesę rašė teatro kritikė Rūta Oginskaitė. „Jo tekstas – atakuojantis, provokuojantis, emociškai visavertis, nesterilizuotas ir nefiltruotas, gyvybiškai pulsuojantis“,– rašė Konstantinas Borkovskis.
Pats M. Ivaškevičius, susiedamas socialinę pjesės pusę su aktualia ir itin opia Lietuvai dramaturgijos ir visos kultūros problema, teigė: „Mes esame sureikšminę savo darbštumą. Užtat ir važiuoja lietuviai į kitas šalis mūryti – nes darbštūs. Šiandien pasaulyje protas yra vertybė, o ne fizinis darbštumas. Į proto lavinimą mūsų valstybėje nėra kreipiama dėmesio. Švietimui – ir dramaturgų – reikalingos investicijos. Taip, tai kainuoja. Geri specialistai kainuoja. Bet investicijos grįžta: turėtume dramaturgiją, žanrą, kurio šiandien praktiškai neturime“.
