Šios savaitės skaitymo potyriai palydės Jus nuo „Erškėčių paukščių“ autorės Bairono miestelio Australijoje iki prasigėrusiu bothisatva besivadinančio Jacko Kerouaco Big Suro Kalifornijoje. Galutinis taškas – visai čia pat, Rytprūsiuose, kuriuose laukia pažintis su „vilko vaikais“. Tad nesvarbu, kas Jums arčiau širdies – bitnikai ar tikrais faktais paremtos vokietukų istorijos – žinokite, „viskas vis tiek išeis į gera – ir bus taip pat amžina, ir taip pat švytės auksu“ (J. Kerouackas).
1. „Big Suras“, Jack Kerouac. „Baltos lankos“, 2012 m. – 215 p.
Nuo XX a. penktojo dešimtmečio pabaigos iki septintojo dešimtmečio pradžios Jackas Kerouacas romanuose fiksavo ir apmąstė kone visus svarbiausius savo gyvenimo įvykius. „Miestelis ir miestas“ ir „Kelyje“ pasakoja apie koledžo laikų nuotykius, poetiškieji „Dharmos valkatos“ ir „Vienatvės angelai“ – intensyvių dvasios kelionių bei paieškų liudijimai, o per tris paras parašyta „Požemių gyventojų istorija“ vaizduoja meilės ryšio nesėkmes ir iškelia kūno geidulių gaivalą. Šį penkiolikos metų autobiografijų ciklą užbaigia „Big Suras“.
Romano veiksmas vyksta vieną septintojo dešimtmečio vasarą Big Sure, Kalifornijoje. Baigiantis šiai vasarai J. Kerouaco dvasinė būsena taip suprastėjo, kad jis daugiau nepajėgė atsiduoti protą ir jausmus sutelkiančiai introspekcijai.
Vis dėlto, kaip ir F. Scottas Fitzgeraldas, J. Kerouacas sugebėjo aprašyti savo dvasinį pakrikimą beveik tuo pat metu, kai šis vyko. Tai neabejotinai vienas geriausių rašytojo kūrinių – jį teigiamai įvertino net ano meto literatūros kritikai, paprastai iš J. Kerouaco tik šaipydavęsi. Deja, šioje knygoje aprašytas nervinis išsekimas nebuvo išgalvotas. Po romane vaizduojamų įvykių J. Kerouacas pragyveno dar devynerius metus, bet daugiau nepajėgė rašyti taip meistriškai ir atvirai.
„Big Suras“ – paskutinė siekusiojo nušvitimo bitniko knyga. Romane aiškiai justi nusivylimo gaidos, „tai ir fizinė, ir dvasinė, ir metafizinė neviltis”, – sako prasigėrusiu bodhisatva save vadinantis autorius. Iliuzijų nebėra, nebėra senojo autostopo svaigulio, o kalbos apie pabudimą niūrumo akimirką rodosi buvusios tik žodžiai, į kuriuos nėra kaip atsiremti.
Vis dėlto pačioje romano pabaigoje autorius prabyla apie „auksinę visus laiminančią amžinybę“. Baigiamieji kūrinio žodžiai kalba apie ne vienus metus brandintą ir, nepaisant audringo gyvenimo, giliai įsišaknijusią budistinę pasaulėžiūrą, pasak kurios „nieko niekada nebuvo – netgi šios istorijos“, taigi, išsisklaidžius slegiančioms šio pasaulio iliuzijoms, „viskas vis tiek išeis į gera – ir bus taip pat amžina, ir taip pat švytės auksu“. (Saulius Repečka)
2. „Misalongio moterys“, Colleen McCullough. „Tyto alba“, 2012 m. – 178 p.
Aš esu sena pana! Tai baisiausia lemtis, tęskusi kęsti moteriai, nes ją dar apsunkina skurdas ir grožio stoka. Jei man būtų viena iš tų blogybių, koks nors vyras panorėtų mane vesti, bet kentėti abi kartu reiškia būti nepageidaujamai. Tačiau aš žinau, jei tik galėčiau įveikti šiuos trūkumus, suteikčiau vyrui daug daugiau nei kitos moterys, nes joms nėra reikalo stengtis.
Rašytoja Colleen McCullough (Kolin Makalou; g. 1937 m. ) – viena žymiausių visų laikų australių. Jai suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas.
Milijoniniais tiražais visame pasaulyje leidžiamų „Erškėčių paukščių“, „Prisilietimo“ autorės knyga „Misalongio moterys“ mus vėl sugrąžina į atšiaurią ir rūsčią XX a. pradžios Australiją, miestelį keistu Bairono vardu, kuriame viskas priklauso Herlingfordų šeimai. Ten gyvena trys moterys, iš paskutiniųjų besistengiančios sudurti galą su galu: Oktavija, sesuo Druzila ir jos duktė Misė. Karštas Bairono gerbėjas – Misės prosenelis įkūrė poeto vardu pavadintą miestą. Misalongio sodyba įvardinta vietos, kur lordą Baironą ištiko per ankstyva mirtis, garbei. Romantiška? Trisdešimt trejų Misei Rait – visai ne. Nes amžinoji ruda suknelė Misei ir kasdienis, ir šventinis drabužis, o vienintelė prošvaistė – draugystė su bibliotekininke Una ir romanai, kuriuos Misė aistringai skaito. Tačiau vieną dieną miestelyje atsiranda nepažįstamasis, tiesiog kunkuliuojantis energija. Ir viskas ima virsti aukštyn kojomis: jis sujaukia ne tik Misės mintis, bet ir miestelio gyvenimą. Pasirodo, Misė – ne tokia jau pilka pelytė, o gyvenimas gali būti visiškai kitoks, jei tik moki svajoti ir turi pakankamai drąsos tas svajones įgyvendinti. Ir kad kartais reikia nerti į meilę kaip į akivarą, ir pažiūrėti, kas iš viso to išeis.
„Misalongio moterys“ – romanas, kupinas romantikos, aistros ir ironijos. Kaip saldainių dėžutė, kurią atidarius, norisi sušveisti vienu prisėdimu.
3. „Mano vardas – Marytė“, Alvydas Šlepikas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012 m. – 184 p.
Romanas nušviečia vieną iš baltųjų istorijos dėmių – „vilko vaikų“ situaciją. Po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsių vokietės siuntė vaikus anapus Nemuno, kur buvo duonos, ir vokietukai ėjo į Lietuvą, dirbo pas ūkininkus, elgetavo, o sunkiai uždirbtą maistą nešė savo badaujančioms šeimoms.
Vokiečių mergaitės Renatės, gavusios lietuvišką vardą Marytė, ir jos šeimos istorija atskleidžia daugelio pabėgėlių tragišką likimą, pirmuosius pokario metus Rytprūsiuose ir Lietuvoje. Romano autorius rėmėsi tikrais faktais, „vilko vaikų“ ir jų artimųjų pasakojimais.
„Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai pralaimi visada. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė, jie – tarp pralaimėjusių, nes žuvusieji buvo jų tėvai, o našlės – jų motinos. Pasaulis plytėjo piktas ir pavargęs. O jie – tik vaikai. Tačiau – vilko vaikai. Ši knyga – apie meilę ir užuojautą. Ir apie atmintį.“ (A. Šlepikas)
