Perskaičius visas tris, IQ lentyną šią savaitę papildančias, knygas, jų pasufleruotas scenarijus galėtų būti ir toks: kelionė į Senovės Romą ir bendravimas ilgais, žaismingais laiškais su kažkuo, kas gyvena „gatvėje tarp dviejų bažnyčių“… Malonių skaitymo akimirkų!
1. „Visi laiškai – žirafos“, Kęstutis Navakas ir Akvilė Žilionytė. „Vaga“, 2012 m. – 152 p.
Visus metus rašytojas Kęstutis Navakas su jauna kūrėja Akvile Žilionyte rašė vienas antram laiškų formos esė. Nuolat besikartojantys kultūriniai motyvai, temos „iš gyvenimo“, minimos pasaulinių meno ikonų, žinomų žmonių pavardės (pastarieji knygoje tampa savotiškais personažais) leidžia knygą pavadinti ir „laiškų romanu“. Knyga – tam tikra intelektualinė provokacija, stereotipų kūlverstis bei žaidimas įvairiais rašymo stiliais. Visi laiškai – žirafos iliustruota specialiai šiai knygai kurtomis dailininko Vitalio Čepkausko iliustracijomis – savotiškais atvirukais, atliepiančiais daugiabalsį rašytojų bendravimą laiškais.
Šis susirašinėtojų duetas atveria langus iš šachmatų bokštų ir žvelgia į Salvadoro Dalí peizažą. Tada iš degančios žirafos atsidaro stalčius, mes iškišame iš jo savo ilgus kaklus ir netikime. Netikime, kad esame sapne, kuris ne tik gražesnis, bet ir tikresnis už „tikrovę“. Tačiau tiedu čiulbuonėliai mus nejučia įtikina. O tada viskas įmanoma…
(Laimantas Jonušys)
Jei išdrįstum teigti, kad prozoje kas nors negalima ar neįmanoma, nes neleidžia kanonas, – dantis atšiptum jau į pirmąsias knygos žirafas, t. y. tekstus-laiškus. Nes šios žirafos pramuša bet kokio neįmanomumo lubas. Fantastiškos daiktų ir nusistovėjusios pasaulio tvarkos transformacijos, kai absoliučiai viskas gali virsti kuo nori, kas tau net į galvą nešautų (ypač jei galva pripažįsta tik normą ir įprastus parametrus), – čia vyksta kiekviename teksto kvadratiniame centimetre. Ganykis sau į sveikatą pilna burna! Šios knygos nė už ką neįgrūsi į Prokrusto lovą ir nepasakysi: gulėk ramiai, nors dėl jos žanrinės apibrėžties – laiškai – tarsi ir jokio vargo… Iš anksto džiaugiuosi už skaitytojus ir iš anksto nepavydžiu kritikams.
(Danutė Kalinauskaitė)
2. „Viena diena Senovės Romoje: kasdienis gyvenimas, paslaptys ir įdomybės“, Alberto Angela. „Tyto alba“, 2012 m. – 382 p.
Alberto Angela (Alberto Andžela, g. 1962 m.) – italų paleontologas, gamtos tyrinėtojas ir rašytojas. Italijoje jis geriausiai žinomas kaip mokslo populiarinimo laidų vedėjas „Rai Tre“ televizijos kanale.
Eilinė diena. Roma, 115 m. Pr. Kr. Valdo imperatorius Trajanas, valstybė plečiasi ir klesti. Šėlstanti publika mėgaujasi gladiatorių kautynėmis Koliziejuje. Tiberio pakrantėse svaigulingai puotauja patricijai, o termos laukia kilmingų klientų kasdienėms masažų ir kvapiųjų aliejų procedūroms. Taip gyvena Romos imperija – ir visa tai dabar galima beveik matyti savo akimis. Nes knyga “Viena diena Senovės Romoje” leidžia pagyventi dieną kaip tikram romiečiui: atsibusti, pusryčiauti, pasivaikščioti miesto gatvėmis. Alberto Angela nepailsdamas vedžioja skaitytoją po romiečių pasaulį: nuo 6 ryto, kai miestas pabunda, iki pat vidurnakčio. Nuo tada, kai dominus pasirąžo lovoje, iki nakties, kai paskutiniai girtuokliai uždaro tavernos duris ir dairosi nakvynės. Senovės Romą knygoje mes galime matyti, pajusti ir netgi užuosti, bastytis po turtingųjų namus, besižavint prabangiai įrengtais interjerais, užsukti į virtuvę ir pasmalsauti, kas šiandien gaminama pietums, aplankyti vergų turgų ir stebėti gladiatorių kovas Koliziejuje. Paklausyti Forume skaitomų eilių ir viešuose tualetuose pasakojamų juokelių, sužinoti, ką romiečiai galvojo apie tikėjimą ir seksą, kaip sprendė aplinkosaugos problemas ir kur mesdavo šiukšles, išmokti paruošti flamingo kepsnį ir taisyklingai apsigobti togą.
„Šių puslapių tikslas – atgaivinti senovės Romos griuvėsius parodant kasdienį gyvenimą, atsakant į labai paprastus klausimus: koks buvo jausmas einant gatve? Kokie buvo praeivių veidai? Kas matyti iš balkonų? Kaip kvepėjo maistas? Kokia lotynų kalba skambėjo gatvėse? Kaip pirmieji saulės spinduliai apšviesdavo Kapitolijaus šventyklas?”
Ši knyga skirta visiems, mėgstantiems keliones laiku. Ir visiems, kurie planuoja kelionę į Romą, o taip pat tiems, kurie ten jau buvo. Nes po “Vienos dienos Senovės Romoje” atsiras daugybė priežasčių dar kartą sugrįžti į Amžinąjį miestą.
3. „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“, Eugenijus Ališanka. „Tyto alba“, 2012 m. – 213 p.
Jei reikėtų griežtai, ne įspūdžiu, bet racija įvertinti žinomo poeto, eseisto, vertėjo, literato šios knygos kūrinius, pažymėčiau skonį, saiką, intelektualumą ir gebėjimą laiką padaryti vienu iš pagrindinių kūrinių veikėjų. Pastaruoju metu dėl daugelio dalykų, taip pat ir dėl to, kad dinamiška tikrovė tampa paveikesnė nei vieno žingsnio (ne maratonininko H. Murakami) atstumu nuo jos kuriama fantazija, prisiminimų žanras tampa ypač populiarus. Skaitydami tekstus „prarasto laiko beieškant“ tema pajuntame, kad juose „mes gyvenome“, tik tada, kai kokiu nors aspektu mus įtraukia aprašytoji patirtis.
Kaip sako E. Ališanka, „skirtingos kartos gali turėti tuos pačius atsiminimus“. Stebuklas įvyksta. Autorius geba turgaus realiją (gruzino parduodamą arbūzą) organiškai sulieti su kultūros aliuzija (Dionizo kūnu) ir leisti skaitytojui pajusti gilesnę kasdienybės prasmę (saldžią bendrumo dvasią). Eugenijaus Ališankos esė laikas „išjuda, vėl įgauna apčiuopiamus pavidalus. Čia laiko elgesys nenuspėjamas, kartais jis strykteli atbulom“. Tie prisiminimai, sulieti su dabartimi, kultūra, vaikystę ar jaunystę menančio pasakotojo nesentimentalia, bet analitine nostalgija (būtent tokia nostalgijos rūšis artima moderniam XXI amžiaus skaitytojui) įtraukia ir tą žmogų, kuris pastatą Dzeržinskio gatvėje vadino „Tėvyne“, ir tą, kuris jį žino kaip klubą „New York“. Jurgis Kunčinas, vardydamas būtinas rašytojo savybes, minėjo gerą atmintį ir pastabumą. E. Ališanka būtų patikęs J. Kunčinui ir savo prozos poetiškumu. Vienas iš jo dėmenų yra sakinio ritmas – bruožas, liudijantis subtilų rašytojo kalbos jausmą“.
(Giedra Radvilavičiūtė)
E. Ališanka – žinomas poetas, eseistas, vertėjas. Gimė 1960 m. tremtyje, Barnaule. Nuo 1962-ųjų gyvena Vilniuje. Išleido poezijos rinkinius „Lygiadienis“ (1991, Zigmo Gėlės premija už geriausią metų debiutą), „Peleno miestas“ (1995), „Dievakaulis“ (1999), „Iš neparašytų istorijų“ (2002), „Exemplum“ (2006), „Jeigu“ (2011), esė knygas „Vaizdijantis žmogus“ (1998), „Dioniso sugrįžimas“ (2001, Kultūros ministerijos premija). Verčia šiuolaikinę pasaulio poeziją: Zbigniewo Herberto, Czesławo Miloszo, Wislawos Szymborskos, Adamo Zagajewskio, Dereko Walcotto, Jerome’o Rothenbergo ir kitų poetų eilėraščius. Jo paties kūryba versta į daugelį pasaulio kalbų, knygos išleistos JAV, Vokietijoje, Austrijoje, Slovėnijoje, Rusijoje, Švedijoje, Bulgarijoje, Belgijoje.
