Maždaug dešimt panevėžiečių šeimų kasmet pareiškia norą įsivaikinti. Bet nuo tos dienos, kai Savivaldybei pateikiamas toks prašymas, iki to laiko, kai vaikas tampa savas, praeina ne vieneri ir dažnai ne dveji metai. Kelias, kuriuo vienas kito link eidami įtėviai ir vaikai susitiks, be galo ilgas ir pilnas kliūčių.
Maždaug dešimt panevėžiečių šeimų kasmet pareiškia norą įsivaikinti. Bet nuo tos dienos, kai Savivaldybei pateikiamas toks prašymas, iki to laiko, kai vaikas tampa savas, praeina ne vieneri ir dažnai ne dveji metai. “Sekundės” archyvo nuotr.
Naujos pataisos
Jau kelinti metai girdint kalbas apie būtinybę spartinti įvaikinimo procedūrą, situacija, su tuo susiduriančių specialistų nuomone, nė kiek nesikeičia. Naujos viltys dedamos į paskelbtą Lietuvos prezidentės ketinimą Seimui teikti įstatymo pataisas, kurias priėmus įvaikinimo procesas turėtų paspartėti. Pataisose – siūlymai sutrumpinti įvaikinimo terminą, išplėsti galinčių įvaikinti asmenų ratą ir mažinti jiems tenkančią biurokratinę naštą.
„Šalis be vaikų namų“, – gražiai skambantis šūkis, bet matant realią šių dienų padėtį sunku įsivaizduoti, kad greitai tą būtų įmanoma pasiekti“, – „Sekundei“ teigė Panevėžio socialinių paslaugų centro Socialinės pagalbos skyriaus vadovė Danguolė Sabulienė.
Specialistei akivaizdžios visos gyvenimo pusės, nes savo darbe susiduria ir su nerūpestingomis, girtaujančiomis šeimomis, iš kurių vaikai dažniausiai patenka į globos namus, ir su tuos vaikus globoti ar įvaikinti pasirengusiaisiais.
Panevėžio socialinių paslaugų centre vyksta būsimų vaikų globėjų ir įtėvių mokymai. Juose nedalyvavusieji negali turėti net minčių apie įvaikinimą. Mokymai rengiami du kartus per metus. Būsimiems įtėviams nespėjus į jų pradžią, kitų reikia laukti pusę metų. Kursai trunka apie tris mėnesius ar kiek ilgiau.
Kaip teigia D. Sabulienė, būsimų globėjų ir įtėvių mokymo sistema nedaro išankstinių nuostatų dėl jų tinkamumo įsivaikinti. Galimybės aiškinamos per mokymus. Jiems pasibaigus maždaug mėnesį rengiamos specialistų išvados, lankomasi būsimųjų įtėvių ar globėjų namuose, sprendžiama, ar tinka šie žmonės būti tėvais, ar ne. Jau vien dėl šios būtinos sąlygos tenka sugaišti beveik metus.
Rugsėjo pradžioje į įvadinius užsiėmimus vėl rinksis nauja grupė. Šį kartą, pasak D. Sabulienės, ji negausi – mokysis šešios šeimos. Viena iš jų – pora, norinti įsivaikinti, kiti – būsimieji vaikų globėjai.
„Žmonėms, priimantiems vaiką į savo gyvenimą, su juo tenka priimti daug daugiau – ir vaiko praeitį, jo kilmę, išgyvenimus, netektis. Tai nėra paprasta. Kad būsimi įtėviai ar globėjai sugebėtų užmegsti ryšį su vaiku, reikia būti tam tinkamai pasirengus“, – tvirtina skyriaus vadovė.
Anot D. Sabulienės, yra tekę rašyti ir neigiamų išvadų. Kartais, ilgiau pabendravus, tampa akivaizdu, kad šeima negali prisiimti tokios atsakomybės – tapti tėvais.
Tačiau ji atkreipė dėmesį, kad pastaruoju metu atsiranda vis daugiau išsilavinusių, pasiturinčių, savo atžalas auginančių šeimų, kurios ryžtasi svetimam vaikui tapti rūpestingais tėvais. Tokių žmonių netrikdo nei užsitęsianti procedūra, nei keliami reikalavimai.
Sprendžia teismas
Prašymą įsivaikinti šeimos privalo pateikti vietos, kurioje gyvena, savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyriui. Tada sužino, kokius dokumentus reikia surinkti, ir imasi jais rūpintis. Būtina pateikti visą informaciją apie save: sveikatos pažymas, žinias apie gyvenamąją vietą, darbą, pajamas, santaupas, šeimos narius ir kita. Taip pat reikia nurodyti, kokį vaiką pageidaujama įsivaikinti, ir išdėstyti motyvus, kodėl taip nutarta pasielgti.
Gavęs visas reikiamas pažymas skyrius teikia užklausą dėl pareiškėjų teistumo, taip pat aiškinasi, ar jiems nebuvo ribota tėvų valdžia ir panašiai. Būna, kad dėl sutuoktinių sveikatos, vieno iš jų teistumo ar kitų priežasčių įvaikinimo procesas nutrūksta pačioje pradžioje.
Miesto Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Audronė Grainienė sako, kad kai visi reikalingi dokumentai surinkti ir būna tinkami, būsimieji įtėviai siunčiami į Socialinių paslaugų centre vykstančius mokymus. Tik tada, kai jie baigiami ir gaunama teigiama išvada, visi pageidaujančiųjų dokumentai keliauja į Valstybinę vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą ir šeima įrašoma į įsivaikinančiųjų apskaitą. Tarnyba, atsižvelgdama į pageidavimus, suranda vaiką ir pirmiausia būsimus įtėvius supažindina su jo dokumentais – pateikiamos pažymos apie vaiko amžių, jo sveikatą, gimimo vietą, tėvus ir kt.
Paskui įvyksta pirmasis susitikimas. Jis ne visuomet gali baigtis sėkmingai – būna, kad šeima siūlomo vaiko atsisako ir turi galimybę rinktis kitą. Lietuvos piliečių atsisakyti vaikai siūlomi norintiems įsivaikinti užsieniečiams. O kai vaikas išsirinktas, tenka laukti teismo sprendimo. Tik jis taria galutinį žodį ir nusprendžia, ar šeima gali įsivaikinti. Teismo ir jo sprendimo kartais tenka laukti ilgokai.
Kol tėvai turi teisę
.D. Sabulienės teigimu, žmonėms, priimantiems vaiką į savo gyvenimą, su juo tenka priimti daug daugiau – ir vaiko praeitį, jo kilmę, išgyvenimus, netektis. „Sekundės“ archyvo nuotr.
Sudėjus visą pasiruošimo įvaikinti laiką, lieka dar viena, procesą užtęsianti kliūtis – nenustatytas vaiko statusas.
Pasak A. Grainienės, įvaikinti gali būti tik tie, kurių tėvų valdžią teismas apriboja neterminuotai. Tie, kuriems tėvų valdžia apribota laikinai, negali būti įvaikinami. Šiuo metu galiojantys teisės aktai neriboja laikinosios globos trukmės.
Vis dėlto Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba pabrėžia: vykdant laikinosios globos priežiūrą būtina stebėti, kad tokia globa neturėtų tęstis nepagrįstai ilgai – ilgiau nei vienerius metus. Bėda ta, kad dabar daugumai taikoma laikina globa, laikinas tėvų valdžios ribojimas, tikintis kad po metų ar dvejų gimdytojai persigalvos, keis gyvenimo būdą, pradės rūpintis savo vaiku. Per tą laiką, kol laukiama tėvų nušvitimo, vaikai išauga iš pageidaujamų įvaikinti amžiaus.
Juk šeimos dažniausia nori įsivaikinti kūdikius ar ikimokyklinio amžiaus vaikus. Paaugliais beveik nebesidomima, o ir jie patys dažnai nebenori būti įvaikinami.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Alina Jakavonienė teigia, kad nuo 2017 metų sausio 1 dienos įsigalios Civilinio kodekso straipsnio dalis, pagal kurią nustatyta vaikui laikinoji globa negalės trukti ilgiau kaip 12 mėnesių. Tik išskirtiniais atvejais Vyriausybės įgaliota institucija galės šį terminą pratęsti.
„Vadinasi, kad per dvylika mėnesių vaiko teisių apsaugos skyrius turės įvertinti tėvų pastangas pasikeisti ir išaiškinti, ar jie nori pakeisti gyvenimo būdą, įpročius, išklausyti atitinkamus kursus, susitvarkyti buitį ir panašiai, ir spręsti klausimą dėl galimybės grąžinti vaiką į šeimą“, – „Sekundei“ teigė direktorė.
Atkreiptinas dėmesys, kad vaiko teisių apsaugos skyrius, prieš priimdamas sprendimą grąžinti vaiką tėvams, turėtų įsitikinti, kad jų elgesio pokyčiai yra nuolatiniai ir ilgalaikiai.
A. Jakavonienė teigia, kad suaugusiesiems neterminuotai apribojus tėvų valdžią, jų atžala įtraukiama į galimų įvaikinti vaikų apskaitą. Jeigu tėvams valdžia buvo apribota laikinai ir paaiškėja, kad suėjus terminui jos apribojimas nebuvo panaikintas, jų vaikas taip pat įtraukiamas į galimų įvaikinti apskaitą Tada vaikas gali būti įvaikintas be atskiro tėvų sutikimo.
Vyresnių nereikia
Kasmet lietuviai įsivaikina apie šimtą be tėvų globos likusių vaikų.
Lietuvoje šiuo metu yra 9220 globojamų vaikų, iš jų 3275 auga vaikų globos namuose, 5493 – šeimose ir 452 – šeimynose. Didžioji dalis globojamųjų yra vyresni nei dešimties.
Panevėžio A. Bandzos vaikų globos namuose šiuo metu gyvena šimtas trys vaikai.
Kaip sako direktoriaus pavaduotoja Salomėja Jareckienė, ruošiamasi įvaikinti keturis vaikus – trys iš jų išvyks pas įtėvius į užsienį, vienas liks Lietuvoje ir čia gyvens su nauja šeima.
Vienas mažas berniukas, turintis sveikatos problemą, lietuvių šeimos, iš pradžių norėjusios jį įsivaikinti, buvo atsisakytas. Ateityje jis, ko gero, taip pat išvažiuos į užsienį.
Trys vaikai šių metų pradžioje taip pat išvyko pas užsieniečius įtėvius.
A. Bandzos vaikų globos namų direktorius S. Juodzevičius sako, kad didžiausia problema ir yra ta, jog dauguma mažiausiųjų gyventojų, kurie būtų mielai įvaikinami, neturi tinkamo statuso, jiems įsteigta laikina globa, tėvų valdžia ribota laikinai.
O vyresnio amžiaus vaikų, paauglių, kuriems dažniausiai globa neterminuota, niekas nenori įvaikinti.
Faktai
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, galimų įvaikinti vaikų apskaitoje yra 1670 vaikų, iš jų siūlomi įvaikinti 556.
1114 vaikų įvaikinti nesiūlomi, nes didžioji jų dalis (dauguma 10–17 metų) nesutinka būti įvaikinti dėl artimų ryšių su biologine šeima, artimaisiais, giminaičiais, su kuriais periodiškai ar nuolat bendrauja, pas juos svečiuojamasi, o kita dalis – dėl vyresnio amžiaus ir sunkios sveikatos būklės.
Šiuo metu įsivaikinti gali žmonės iki 50 metų. Siūloma šį cenzą pratęsti iki 55 metų.
Taip pat įvaikinantiems arba globojantiems tėvams numatoma suteikti didesnę valstybės paramą – skirti nemokamą advokatą.
Nemokama valstybės pagalba įvaikinimo procese bus skiriama ir vaikui, taip tikimasi paspartinti įvaikinimo procesą.
Be to, siekiama numatyti, kad įvaikinimo procese tėvai, kurie vaiką globojo laikinos globos forma, įvaikinimo eilėje būtų pirmi – taip stiprėtų emocinis ryšys su vaiku.
Pagal dabar galiojančius teisės aktus vaikus įsivaikinti gali tik šeimos. Ateityje numatoma išplėsti šį ratą, kad galėtų įsivaikinti, pavyzdžiui, ir vienišos moterys ar vyrai.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
