Oskaro Schindlerio, Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjusio daugiau nei tūkstančio žydų gyvybę, gamykloje Krokuvoje prieš šešerius metus įkurtas pirmas šiuolaikinio meno muziejus mieste MOCAK. Šiemet jo kuratoriai ėmė rengti parodas ir už Lenkijos ribų, o antroji atkeliavo į Lietuvą, meno mugę „ArtVilnius’16“. Muziejaus kuratorė Monika Kozioł žurnalistei Ievai Rekštytei pasakoja, kodėl jauna ir ambicinga įstaiga nutarė nepataikauti meno elitui ir tapti visiems svetinga.
– Kaip į Krokuvą, istorinį miestą, kuriame apstu kultūros paveldo, pavyko integruoti naują jam elementą – šiuolaikinio meno muziejų?
– Jeigu Krokuvos gatvėse praeivių paklausinėtumėte, koks menas jiems labiau patinka, galiu lažintis, jog daugelis rinktųsi klasikinį. Žmonės tikriausiai argumentuotų, kad prie jo labiau pratę, geriau jį supranta. Bet taip manyti truputį apgaulinga. Iš tiesų, jei norime suprasti meno kūrinį, mums reikalingas istorinis, socialinis ir kitokie kontekstai, tad šiuo atveju kaip tik šiuolaikinis menas turėtų būti suprantamesnis, nes jis atliepia šiandieną.
Visgi krokuviečiai labiau vertina klasikinį meną, kuris jiems suteikia estetinį pasigėrėjimą. Turint omenyje tokį visuomenės meninį klimatą, MOCAK uždavinys – sukurti draugišką šiuolaikinio meno ir lankytojų santykį, padedant formuoti jiems įprotį ir natūralų poreikį stebėti, kas sukuriama šiuo metu, apie ką svarsto menininkai.
Turbūt svarbiausia pamoka, kurios MOCAK direktorė Maria Anna Potocka mus moko nuo pat pirmosios parodos, įvykusios prieš penkerius metus, yra tai, kad kuriame ekspozicijas ne meno elitui, o plačiajai auditorijai, įvairiems miesto žmonėms. Prie kiekvieno kūrinio pridedame trumpus, aiškius ir suprantamus aprašus. Jokiu būdu nenorime pademonstruoti specifinio meno žodyno. Tokiu atveju muziejaus lankytojai gali pamanyti, kad jiems čia ne vieta, mat jie per kvaili ir ne viską, kas parašyta, supranta.
– Kokius postūmius Krokuvos meno peizaže MOCAK jau pavyko padaryti?
– Man sunkoka atsakyti į šį klausimą, nes esu šio muziejaus dalis ir nežinau, ar galiu vertinti adekvačiai. Noriu tikėti, kad pakeitė. Galiu duoti pavyzdį. Praėjusiais metais atidarėme jaunųjų Krokuvos menininkų ekspoziciją ir po jos dauguma kūrėjų surengė savo solines parodas ne tik šiame mieste, bet ir kitur Lenkijoje. Manau, kad mums pavyksta išjudinti nusistovėjusius vandenis ir inicijuoti pokyčius.
– Jaunosios kartos lankytojai labai palankiai atsiliepia apie muziejaus interaktyvumą. Kokį auditorijos pritraukimo projektą galėtumėte išskirti kaip labiausiai pasiteisinusį?
– Jaunąją kartą išties sužavėjo idėja atvykti į muziejų prieš parodos atidarymą ir nufotografuotą labiausiai patikusį meno kūrinį įkelti į „Instagram“ programėlę. Už žmonių pritraukimą ir rinkodarą atsakingas muziejaus skyrius visuomet sugalvoja ką nors kūrybiško ir patrauklaus. Tai, kad į parodų atidarymus susirenka apie 900 lankytojų, irgi byloja, jog mums pavyksta pasiekti menu besidominčius žmones.
– Kasmet rengiate muziejaus lankytojų apklausas. Ką jos atskleidžia?
– Vienoje anketoje lankytojų klausėme, kuris meno kūrinys muziejuje jiems labiausiai patiko. Daugelis nurodė darbus iš pagrindinės MOCAK kolekcijos. Ji išties solidi – ją sudaro 4500 darbų, sukurtų 235 Lenkijos ir užsienio menininkų. Ši kolekcija suformavo pagrindinę muziejaus ekspoziciją, kuri visgi nėra nuolatinė, ją keičiame kartą per metus. Didžiąją dalį kolekcijos muziejui padovanojo direktorė M. A. Potocka, kuri daugybę įdomių vertingų kūrinių sukaupė vadovaudama kelioms privačioms galerijoms ir bendradarbiaudama su menininkais.
– „Tate Modern“ direktorius Nicholas Serota apie neseniai duris atvėrusį naują muziejaus korpusą kalbėjo, kad dabar Londonas turės ne išplėstą muziejų, bet apskritai naują „Tate Modern“ – pasikeis paties pastato sąsaja su miestu, taip pat žmonių santykis su juo ir potyris ten lankantis. Kaip buvusioje O. Schindlerio gamykloje įkurtas MOCAK pakeitė miesto veidą? Ir kiek pats pastatas svarbus įgyvendinant muziejaus tikslus?
– Zablocyje, kur įsikūrė MOCAK, – poindustrinis Krokuvos rajonas, kuriame anksčiau daugelis miestiečių nematė reikalo lankytis ir net to vengdavo. Panašiu laiku jame atidarius MOCAK ir Krokuvos istorijos muziejų, padėtis kardinaliai pasikeitė. Rajone pradėjo dygti gyvenamųjų namų kvartalai ir atsikėlė daugybė naujakurių. Galbūt palyginimas per drąsus, bet įvyko Guggenheimo muziejaus Bilbao mieste efektas. Dabar šis rajonas tapo nauja cool vieta mieste.
MOCAK architektai Claudio Nardi ir Leonardo Maria Proli iš Florencijos suprojektavo išsiskiriantį pastatą, tačiau jis neatrodo kaip įsibrovėlis. Architektai atsižvelgė į ankstesnę jo paskirtį, istorinę reikšmę, bet jį pavertė itin šiuolaikišku ir atvėrė mums galimybių būti maksimaliai lankstiems: rengdami parodas galime keisti muziejaus erdves ir jų funkcijas. Žinoma, labai svarbu, kad pats MOCAK pastatas tapo traukos vieta, kurioje gera ne tik apžiūrėti parodas, bet ir tiesiog vaikštinėti, būti.
– Kokia buvo pati sėkmingiausia MOCAK paroda per penkerius muziejaus veiklos metus?
– Tai jaunųjų menininkų darbų iš Krokuvos ekspozicija. Tik vėliau supratome kodėl – joje buvo itin daug tapybos. Tai mums irgi buvo staigmena, nes iš jaunų kūrėjų tikėjomės daug šiuolaikinių medijų, tačiau galiausiai priėjome prie kelių išvadų. Krokuva yra tapytojų miestas, ir žmonės čia ypač vertina klasikinį meną: tapybą bei skulptūrą. Be to, daugeliui tiesiog įdomu, kas naujo sukuriama jų mieste.
—–
CV
M. Kozioł
Gimė 1982 m.
2002–2007 m. baigė meno istoriją Jogailos universitete Krokuvoje.
Nuo 2009 m. dirbo galerijos vadybininke „Dominik Art Projects“ galerijoje Krokuvoje, o nuo 2010 m. tapo „Dominik Art Projects“ fondo vadybininke.
Nuo 2010 m. spalio – MOCAK muziejaus kolekcijos vadovė.
2015 m. baigė pobakalaurines muziejologijos studijas Jogailos universitete Krokuvoje.
