(Dr. Linas Venclauskas yra Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto prodekanas)
Kalbos apie naujo politinio sezono pradžią šiemet palydimos dar vienu svarbiu pastebėjimu – iki naujų Seimo rinkimų liko tik metai. Vadinasi, pats laikas pradėti jiems ruoštis, o tai byloja apie tam tikrą politinę kultūrą. Be abejo, logiška, kad paskutiniu etapu dedamos maksimalios pastangos, tik ar nebus taip, kad nemažai daliai mūsų Seimo narių tik šie metai iš ketverių ir bus kiek intensyvesnio bei nuoširdesnio darbo etapas, žinoma, jei jie galvos apie perrinkimą ir pan.
Šalia jau esamų partijų ir Seimo narių, be jokios abejonės, atsiras ir naujų, norinčių dalyvauti rinkimuose. Keletas naujų politinių darinių jau susiformavo, mažesnės politinės jėgos galvoja apie susijungimą arba tai jau padarė. Iš principo kol kas nieko naujo ar nematyto nevyksta, o apklausos kol kas rodo, kad šį kartą rinkėjai būtų palankesni socialdemokratams, o ne Tėvynės sąjungai. Bet ir vėl šių dviejų partijų kaita valdžioje yra kone nuoseklus procesas, žinoma, nei viena, nei kita absoliučios daugumos negauna, tad tam reikalingos mažesnės partijos ir įvairios koalicijos.
Neseniai vykę rinkimai Danijoje ir Latvijoje byloja apie tai, kad kairiosios jėgos rinkėjams yra patrauklesnės ir šiose šalyse – Danijoje po dešimtmečio opozicijos daugiausia balsų gavo socialdemokratai, Latvijoje – centro kairiosios partijos, o buvusio Latvijos prezidento Valdžio Zatlero sukurta nauja partija liko antra. Ar tai galėtų reikšti, kad gyventojai ilgisi kairuoliško solidarumo, socialinės ir ekonominės jų politikos? Galimas daiktas. Tačiau bendrąja prasme Europoje jaučiamas politikos radikalėjimas – kieta vienpusė ir vienprasmė retorika randa vis didesnę auditoriją. Radikalėjanti dešinė darosi vis labiau ksenofobiška, bet kartu, pavyzdžiui, kai kurie Berlyno ar Hamburgo kvartalai savo rekonstruotų kavinių interjeru, grafičiais ir net plakatais gatvėje primena ne tik sovietmetį, bet ir audringą bei skerdikišką Spalio revoliucijos atmosferą.
Laisvę lydi ir atsakomybė, būtų gerai ne tik prisiminti, bet ir nuolat to laikytis suvokiant, kad joks naujas ar senas stebukladarys akimirksniu nieko nepakeis.
Kaip minėta, kiekvieni rinkimai pagimdo vis naujų politinių darinių. Kai kurie jų sėkmingi, kiti – ne. Priešrinkiminis laikotarpis neatsiejamas ir nuo pažadų. Bet ir čia mūsų politinė padangė prismaigstyta įvairiausių sparnuotų frazių, tokių kaip – mus išrinko, pamirškime pažadus ir susitarimus, dabar laikas dirbti ir pan. Pastarasis dvidešimtmetis, žinoma, išskyrus keletą pirmųjų euforija paženklintų rinkimų, liudija, kad rinkimines nuostatas ir politines programas skaito ir analizuoja vis mažiau rinkėjų. Kita vertus, taip yra ne tik Lietuvoje, susidomėjimas rinkimais daug kur mažėja. Blogiau tai (o taip Lietuvoje nutinka itin dažnai), kad savo rinkiminius pažadus ir programas pamiršta naujai išrinkti politikai arba įrodinėdami tai, ką padarė, vardija trečiaeilius ar visai niekinius darbus. Štai neseniai vienoje televizijos laidų dabar jau reikėtų sakyti buvusios Tautos prisikėlimo partijos vienas narių pareiškė: „Mes savo rinkiminius pažadus ištesėjome, juk sakėme, kad su mumis bus linksmiau.“
Žinoma, tai buvo pasakyta juoko dėlei, tačiau komunikacijoje humoras ar juokas yra ne tik svarbūs, bet ir pavojingi – netinkamai paleistas juokas gali visiškai sugadinti reikalą. Be abejo, tuo atveju, jei vyksta normali diskusija ar pašnekesys. Bet pas mus gana dažnai vienintelis dalykas, kurį pavyksta išgauti, yra informacinis triukšmas, kuriame viskas „paskęsta“, ir tampa labai sunku atrasti tikrąsias vertybes, nuostatas ar pozicijas. Žinoma, kalbantiesiems tokia situacija itin patogi – reikia mažiau galvoti, ką pasakei.
Moderni Lietuvos politinė tradicija gana marga ir patyrusi įvairiausių iš dalies savanoriškų ar priverstinių transformacijų. Svarstymų ir diskusijų apie laisvės ir lietuvio santykį būta gana daug. (Pabrėžiu – lietuvio, ne individo ar piliečio, nes XIX a. antroje pusėje prasidėjęs galvojimas šia linkme ilgainiui ir buvo plėtojamas tokiomis tautinėmis kategorijomis.) Nuomonių būta įvairių, o dauguma diskusijų, mano galva, buvo daug kokybiškesnės, nei galime stebėti tarp šiandienos politikų. Tačiau anuomet laisvė suprasta gana ambivalentiškai. Viena vertus, ji, žinoma, reikalinga, kita vertus, ji – pavojinga. Neginčijant laisvės svarbos ir jos esmės buvo nutarta, kad laisvė lietuviams kaip jaunai tautai gali būti pavojinga – jie tiesiog nežinos, ką su ja daryti. Todėl tokiai jaunai tautai reikia priežiūros ir kontrolės arba tiesiog rūpesčio.
1926 m. perversmas iš dalies buvo grindžiamas šia nuostata – demokratija, laisvi Seimo rinkimai tapo tokie pavojingi, kad dalis visuomenės ir politikų tikėjo kaipmat pražudys Lietuvą. Ir iš tiesų mūsų kultūrinėje atmintyje labiau funkcionuoja tarpukario ir A. Smetonos Lietuvos terminai nei pirmosios Lietuvos Respublikos sąvoka. Socialinėje psichologijoje jau seniai įrodyta, kad daugumai individų daug paprasčiau ir lengviau gyventi, kai už juos nusprendžiama ir pasakoma, ką ir kaip reikia daryti, bet į ką ši, regis, komfortiška būsena gali virsti, XX a. įrodė ne kartą. Gal nauji Seimo rinkimai didelių staigmenų nepateiks, bet tai, kad laisvę lydi ir atsakomybė, būtų gerai ne tik prisiminti, bet ir nuolat to laikytis suvokiant, jog joks naujas ar senas stebukladarys akimirksniu nieko nepakeis.
