„Salaspilio mūšis“ (A. Lukšėno nuotr.)
Raudonoji žvaigždė ir „geronomikos“ apraiškos Lietuvos dailėje.
Kad ir kur suksies, visur nacionalinių išgyvenimo ypatumų persmelkta spauda, radijas, televizija ir atkakliai pesimistinių dabarties bei ateities vizijų įsikabinusi visuomenė. Vadinamosios „geronomikos“ skiltys vis dar apytuštės. Menas, beje, ne išimtis. Paprastai viena iš gero šiuolaikinio meno kokybės sąlygų yra aktualumas. Tad nemažos dalies parodų turinys ir darbuose deklaruojamos idėjos nuteikia toli gražu ne pakiliai. Jos tik primena tai, kuo, deja, šiandien gyvena nemaža mūsų dalis. Kita vertus, optimistinė gaida lyg ir nepageidaujama, ypač tarp jaunosios kartos menininkų (-ių) ir meno kritikų (-ių). Mat daugelis į pakilų ar tiesiog ne tokį „skaudų“ kūrinio kalbos toną šnairuoja jei ne ironiškai, tai bent nepatikliai ir mieliau tiki problema nei jos nebuvimu.
Šią vasarą Lietuvoje galime pamatyti net tris parodas, atliekančias kultūrinės atminties gaivinimo funkciją ir verčiančias prisiminti, jog dar visai neseniai spalvotų lopų ant mūsų skylėto nacionalinio drabužio apskritai galėjo nebūti. O tai jau „geronomika“.
Vilniaus paveikslų galerijoje birželio mėnesį buvo atidarytos net dvi gerai nuteikiančios parodos: vieno paveikslo paroda „Salaspilio mūšis“ ( birželio 3 d. – rugsėjo 19 d.) ir Jono Rimšos darbų paroda „Tropikų šauksmas: Argentina–Bolivija–Taitis“ (birželio 10 d. – rugsėjo 5 d.). Nors daug kam gali atrodyti, kad šių ekspozicijų niekas nesieja, vis dėlto jos nėra tokios skritingos. Visų pirma dėl to, kad leidžia minutėlę pailsėti (o gal atsipeikėti?) nuo visuotinio nihilizmo ir įsitikinimo, jog šiuo metu tik prarandame, bet ne gauname. Čia eksponuojama tai, į ką prieš kelis dešimtmečius nebūtume galėję nė pažvelgti. Ir ne tik dėl to, kad galbūt daugelis iš mūsų nežinojome, jog kažkur Prancūzijoje egzistuoja P. Snayerso „Salaspilio mūšis“ – darbas, įamžinęs vieną įspūdingiausių pergalių Lietuvos istorijoje. XVII a. garsaus flamandų batalisto nutapytame paveiksle Jonas Karolis Chodkevičius dar kartą įveikia triskart didesnę švedų kariuomenę. Dabar galime tai ne tik pamatyti, bet ir sužinoti. Nes nėra nieko, kas stengtųsi ištrinti mūsų pačių istoriją. Džiugina ne tik tai, bet ir faktas, kad pastaruoju metu apskritai išdrįstama rengti tokio pobūdžio parodas.
Antroji paroda dydžiu gerokai lenkia pirmąją. Ji suteikia galimybę ne tik pamatyti, bet ir palyginti du polius – Lietuvą ir pasaulį. Lietuviškuoju Gauguinu pramintas autorius J. Rimša pateisina daugelį vilčių: savitumą (ypač jei vertinsime lietuviškame kontekste), optimizmą (jei to ieškome) ir pasaulietiškumą (kurio troškimas šiandien nesuvaldomai auga). Be abejonės, kartu tai puiki proga išnagrinėti aplinkybes, veikiančias kūrėjo mąstymo ir būsenų procesus bei pokyčius. Retrospektyvinių parodų kritikai turėtų kiek lengviau atsipūsti – tai kiek kitokia retrospektyva, nei esame pratę matyti.
O Kaune, Istorinėje prezidentūroje, birželio 15 dieną buvo atidaryta visiškai nestandartinė, kitos ideologijos paroda pavadinimu „Po raudonąja žvaigžde: Lietuvos dailė 1940–1941 m.“, skirta Lietuvos okupacijos 70-mečio sukakčiai prisiminti. Čia pirmą kartą eksponuojami dailės kūriniai, padėję skleisti sovietų ideologiją ir įtvirtinti okupacinį režimą mūsų šalyje.
Istorikas profesorius Egidijus Aleksandravičius parodos atidarymo ceremonijoje teigė, kad „ši paroda nebus suprasta vienareikšmiškai – ji bus kritikuojama, nes primins ir iškels daug klausimų, visi turėsime apie ką pamąstyti“. Jis taip pat pastebėjo, kad Lietuvoje lyg du klodai susiliejo dvi skirtingos kartos – septyniasdešimtmečiai ir septyniolikmečiai. Šie klodai turės skirtingą patirtį iš skirtingų istorijos laikotarpių: vieni prisimins Lietuvos išsivadavimo kovą, kurioje žmonės stojo prieš tankus prie Vilniaus televizijos bokšto, kiti – trėmimus, represijas ir žiaurią sovietinę propagandą. Kai kuriems gali būti sunku atskirti, kur yra realybė, o kur tik iliuzija, tačiau ekspozicijoje pristatomi dokumentai, pirminiai šaltiniai ir vaizdo medžiaga gali kurstyti įtemptų diskusijų užuomazgas.
Parodoje eksponuojami plakatai, laikraščių, knygų, žurnalų iliustracijos, negausūs muziejų rinkiniuose išsaugoti tapybos pavyzdžiai. Čia vyrauja raudona spalva, darbo liaudies atstovų atvaizdai, agitaciniai šūkiai, o kiekvienos ekspozicijų salės fone skamba atitinkama muzika, galinti kurti šiek tiek grėsmingą atmosferą. Menas Sovietų Sąjungoje buvo naudojamas kaip įrankis propagandai skleisti ir jis, be abejonės, laikytinas vienu efektyviausių būdų, padedančių priartėti prie paprasto žmogaus.
Atskirose parodos salėse pasakojamos penkių to meto dailininkų gyvenimo istorijos, susipynusios su sovietinėmis realijomis, šalia pateikiama vaizdo medžiaga ir jų kūriniai. Menininkai gyveno įkalinti dviprasmybės sankirtoje. Nors jie ir įsiliejo į sovietinės propagandos kūrimą, vis dėlto dauguma neišvengė sušaudymo ar tremties už menkus nusižengimus tuometinei santvarkai.
