Kulbių kaimo plyname lauke neseniai iškilusį geltoną namą jautresnių nervų žmonėms sutemus norisi aplenkti. Užmiestyje įsikurti nusprendusiam panevėžiečiui Tadui Mickui naująja sodyba tenka dalytis su dvasiomis. Vietiniai gyventojai spėja, kad ramybės naujakuriui neduoda prieš kelis dešimtmečius nušauto žemės savininko vėlė. Keisti, sveiku protu nepaaiškinami reiškiniai Kulbių kaimo senbuviams – ne naujiena. Žmonės mena, kad kadaise dvasios netgi palikdavusios pėdsakus išbarstytuose pelenuose.
Apkabina dvasios
Pas T.Mickų nakvoti ne visada išdrįsta netgi pasisvečiuoti į užmiestį suvažiavę draugai – dvasios sodybos nepalieka jau daugiau nei dešimtmetį.
Pasak vyriškio, kad šeimininkauja ne gyvieji, jis pajuto dar 1992-aisiais tik pradėjęs kurtis plyname lauke. Ūkinį pastatą statęsis T.Mickus, kad nereikėtų keliolika kilometrų važinėti į Panevėžį, statybvietėje įsirengė kambariuką. „Guliu naktį, jaučiu – kažkas stumia iš lovos. Apsidairau – nieko nėra. Tada dar niekam nepasakojau. Paskui ir užmiršau, kol namą pasistačiau“, – pasakojo T.Mickus.
Pradėjus kurtis dvasios vėl priminė apie save. Jų egzistavimą šeimininkas jaučia iki šiol. Nakvoti naujame būste net ir vyrui nejauku. „Nuo čiužinio tokia jėga stumia žemėn, atrodo, kad žmogus būtų šalia. Arba jaučiu tarsi kažkas gulintį mane apsikabina“, – apie neįtikėtinus reiškinius pasakojo T.Mickus.
Tyko visur
Kurį laiką apie nakvynes su dvasiomis vyras nedrįso niekam užsiminti, tačiau vaiduokliams pradėjus reikštis vis dažniau, namo šeimininkas nebeištvėrė nepapasakojęs draugams. Kad T.Mickaus name vyksta sveiku protu nepaaiškinami dalykai, vienas po kito žmonės ėmė patys įsitikinti. Ką reiškia neįtikti dvasioms, pajuto ir pas poną Tadą į sodybą pasilinksminti atvažiavę draugai. „Naktį žiūriu – po kiemą viena iš moterų vaikšto. Sako, negaliu viduje būti – kai tik atsigulu, jaučiu, kažkas pradeda glostyti, po antklode lenda“, – pasakojo T.Mickus.
Kitą kartą nematoma jėga nuo statokų laiptų vos nenustūmė jo sūnaus. „Ir išgėręs nebuvo. Galvojau, gal laiptų turėklai slidoki buvo, neišsilaikė. Bet ne – sūnus sako, kad tarsi kas nors iš už nugaros jį stipriai pastūmęs“, – kalbėjo šeimininkas.
Pašnekovas pripažino: besikartojant tokiems reiškiniams naujame name nakvoti netgi jam pačiam nėra ramu. „Kai kambaryje nebegalėjau gulėti, nusinešiau čiužinį, televizorių, kad būtų ramiau, į rūsį. Ir vis tiek – negaliu gulėti: taip stipriai stumdo mane. Tikrai nejauku. Nuėjau pas kaimyną, sakau, einam pas mane – gramą padarysim. Galvoju, gal apsiramins“, – prisipažino T.Mickus.
Nebijojo nė žvakės
Vaiduokliai name siautėti pradeda, šeimininko teigimu, kasnakt tuo pačiu laiku – 10-15 minučių po vidurnakčio pasigirsta perstatomų baldų bildesys, trankomų taburečių triukšmas. Gintis nuo ne žmogaus valioje esančių reiškinių vyriškis tikino bandęs įvairiausiais būdais – kambariuose ant sienų sukabino mirusių artimųjų nuotraukas. Miegamąjį saugo net du kryžiai – ant sienos ir palangės. Tačiau dvasioms šventi daiktai, pasirodo, nė motais. „Vis dažniau vaidenosi. Ir žegnodavausi – niekas nepadeda. Seni žmonės sakė, kad net ir kunigas čia vargu ar padės – davė šventintą žvakę išbandyti“, – kalbėjo sodybos šeimininkas.
Plačiau skaitykite sausio 10 d.
„Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. Nuo dvasių naujakurio neapsaugo nei šventųjų paveikslai, nei mirusių artimųjų nuotraukos.
