(AFP nuotr.)
Klausti, kodėl Venecijos kino festivalyje rusų režisierius Aleksandras Sokurovas apdovanotas „Auksiniu liūtu“, kažin ar derėtų. Šių dienų Tarkovskiu vadinamo režisieriaus juosta „Faustas“ palydėta festivalio dalyvių ovacijomis, o kritikų išliaupsinta už intelektualumą ir minties gilumą.
Tai dar viena kino esteto „ilgo poveikio“ piliulė. Ją nėra paprasta nuryti, o ir poveikio patiriama tik tiek, kiek geba „apdoroti“ intelektas.
A. Sokurovas gimė 1951-aisiais Sibire, Irkutsko srityje. Studijuodamas Kinematografijos institute Maskvoje susipažino su Andrejumi Tarkovskiu. A. Sokurovas ne kartą yra sakęs, jog ši pažintis jam padarė itin didelę įtaką, o A. Tarkovskio filmas „Veidrodis“ (1975 m.) visada buvo kartelė, kurią pats norėjo pasiekti. A. Sokurovo kūryba – ir vaidybiniai, ir dokumentiniai filmai – neretai atsimušdavo į Sovietų Sąjungos cenzūros sieną. Nenuostabu – jauno kūrėjo atvirumas buvo tiesiog ne laiku ir ne vietoje.
Lėtas, estetiškas, asociatyvus A. Sokurovo pasakojimas vystosi neskubėdamas. Pačiam režisieriui jis primena maldą, atkartoja žmogaus kvėpavimo ritmą. Tokį pulsą jis suteikė visiems savo kūriniams – juose trumpai stabtelėjus išryškėja svarbūs, tapybiški fragmentai.
Jautrumas, estetizmas, filosofiškumas – trys A. Sokurovo postulatai, dėl kurių jis ir garbinamas, ir kritikuojamas. Pasak kino kritikės Živilės Pipinytės, rusų režisierius savo juostose kuria absoliučiai tobulą visumą, nebijo eksperimentuoti su kino kalba, ieškoti naujų išraiškos priemonių. Jo herojai perteikia pasaulio mintis, kalba apie tai, prieš ką visuomenė tampa akla ir kurčia. Pavyzdžiui, viename Ž. Pipinytės mėgstamiausių A. Sokurovo filmų „Užtemimo dienos“ ypač ryški mirties tema. Apie neišvengiamą kiekvieno žmogaus baigtį režisierius kalba natūraliai ir be baimės. A. Sokurovo juostose aiškiai pastebimas jo nepasitenkinimas paviršutiniškomis temomis, bekompromisis požiūris į masinę kultūrą. Jo filmai – tai raginimas mąstyti ir kalbėti apie realią, o ne fiktyvią tikrovę. Ž. Pipinytė mano, kad šis bruožas A. Sokurovą ir išskiria iš kitų režisierių.
Anot Venecijos kino festivalyje dalyvavusio Edvino Pukštos, intelektualiai A. Sokurovo
juostai „Auksinio liūto“ tiesiog reikėjo.
Tie, kas matė bent kelis A. Sokurovo filmus, nenustebs, jog iš visų menų kūrėjas labiausiai vertina ne kiną, o literatūrą. Netgi dažnai sako, jog kinas jam nepatinka. Ž. Pipinytės pastebėjimu, literatūriškumas būdingas daugeliui rusų autorių, kurie neišvengia (ir nevengia) savo šalies kultūros temos, su pagarba atsigręžia į praeitį. Kino kritikė A. Sokurovą vadina pilietišku, stiprų santykį su istorija turinčiu režisieriumi. Ž. Pipinytė ta proga prisimena būtent šias vertybes iliustruojantį pirmąjį savo susidūrimą su A. Sokurovu sovietmečiu: tada jis, dar jaunas kūrėjas, drąsiai reiškė savo pilietinę poziciją jaunųjų kinematografininkų susitikimo metu.
Nors šalia A. Sokurovo dažnai minima A. Tarkovskio pavardė, gretinti šiuos du kūrėjus Ž. Pipinytė nėra linkusi. Taip, tai tvirtais saitais su rusų kultūra susiję autoriai, jų abiejų filmai filosofiški ir literatūriški. Tačiau, kino kritikės nuomone, toks gretinimas – tai Vakaruose įsitvirtinęs stereotipinis požiūris, visą filosofinį kiną siejantis su A. Tarkovskiu. Šiai nuostatai gyvuoti leidžia ir faktas, jog abu režisieriai buvo bičiuliai, o ir A. Sokurovas neneigia, kad vyresnysis kolega padarė didelę įtaką jo kūrybai.
Po pasaulinės „Fausto“ premjeros neseniai pasibaigusiame Venecijos kino festivalyje A. Sokurovas prisipažino, jog idėją perkelti Johanno Wolfgango von Goethe’s veikėją Faustą į kino ekranus brandino 30 metų. Jo nuomone, Faustas – vienas iškiliausių ir svarbiausių pasaulinės literatūros personažų.
Anot Venecijos kino festivalyje dalyvavusio kino apžvalgininko Edvino Pukštos, intelektualiai A. Sokurovo juostai „Auksinio liūto“ tiesiog reikėjo. Ne veltui festivalio žiuri sprendimą dėl geriausio filmo ir salėje, ir spaudos centre susirinkę svečiai bei žurnalistai pagerbė stovėdami ir sveikindami rusų maestro griausmingomis ovacijomis. Pasak E. Pukštos, „Faustas“ – absoliutus „festivalinis kinas“, reikalaujantis ypatingos kantrybės, įsiklausymo, perduodantis daug informacijos herojų pokalbiais ir monologais. „Faustą“ svarbu ne tik žiūrėti, bet ir girdėti.
