Nors pagal darbo našumą šalies ekonomika gerokai atsilieka nuo Europos vidurkio, atskiros įmonės ir ūkio sektoriai puikuojasi pavydėtinais rezultatais. Tad aukštą produktyvumo lygį galima pasiekti ir Lietuvoje.
Kai pelningai dirbančių įmonių vadovų ar savininkų klausiama, kokia yra jų verslo sėkmės paslaptis, dažnai galima išgirsti frazes „sunkus darbas“ ir „gera komanda“. Bet tai labai paviršutiniškas atsakymas, nes tikroji bet kurios pavyzdinės įmonės sėkmės priežastis turėtų būti aukštas produktyvumo, kuris dar vadinamas darbo našumu, lygis.
Terminas „produktyvumas“ panašus į burtažodį iš vadybos konsultantų žodynėlio. Vis dėlto jis reiškia labai svarbų verslui ir visai ekonomikai dalyką – gebėjimą kurti vertę. Bendri statistiniai duomenys rodo, kad Lietuvos ekonomika pagal sukuriamą vertę per tam tikrą laiko vienetą negali pasigirti gerais rezultatais ir, palyginti su kitomis ES šalimis, kuriose šis parametras skaičiuojamas, yra sąrašo pabaigoje.
„Eurostat“ duomenimis, 2011 m. Lietuvoje per vieną darbo valandą buvo sukuriama maždaug 32 litus siekianti vertė. Kiek mažiau vertės buvo sukuriama Bulgarijoje ir Latvijoje, o kiek daugiau – Lenkijoje ir Estijoje. Maždaug du kartus daugiau vertės per valandą darbo buvo sukuriama tokiose šalyse kaip Portugalija, Graikija ar Slovėnija, o 5–6 kartus daugiau vertės – Prancūzijoje, Olandijoje ir Danijoje.
Gera žinia tai, kad Lietuvoje darbo našumas per 2011-uosius ūgtelėjo bene sparčiausiai – daugiau kaip 5 proc. O blogoji – tokiu tempu didinant produktyvumą ES vidutiniokėms aplenkti prireiks bent dešimtmečio, nes pagal sukuriamą vertę nuo 2005 m. į priekį buvome pasistūmėję maždaug 20 proc.
Žvelgiant į atskiras šalies ūkio šakas galima išvysti labai skirtingą vaizdą. Pavyzdžiui, įvairūs gamybos, statybų, žemės ūkio, tekstilės, sveikatos paslaugų teikimo sektoriai darbo našumą per šešetą metų yra sugebėję padidinti keliais kartais ar bent keliasdešimčia procentų. Per tą patį laikotarpį aptarnavimo ar mažmeninės prekybos sektoriuose darbo našumas sumenko.
Specializacija ir eksportas
Tai, kokius veiklos rezultatus pasiekia atskiros Baltijos šalių įmonės, savo tyrime analizavo konsultacijų bendrovė „Profiles International“. Šiame tyrime atrinkus didesniąsias įmones buvo žiūrima į dviejų paprasčiausiai iš išorės prieinamų rodiklių santykį – įmonės apyvartą ir darbuotojų skaičių. Vėliau įmonės tarpusavyje palygintos pagal vienam darbuotojui tenkančią įmonės pardavimo apimtį. Kaip teigė šio tyrimo autoriai, tai vienas iš būdų pažvelgti į įmonės produktyvumą ir palyginti jos rezultatus su kitomis tame pačiame sektoriuje veikiančiomis bendrovėmis.
Įdomu tai, kad pagal vertinimą, suskirstytą į 22 veiklos kategorijas, 10 aukščiausių vietų užėmė latviškos bendrovės, 9 – lietuviškos, o trijose kategorijose pirmavo estiškos įmonės. Jeigu šių trijų šalių bendri produktyvumo rezultatai būtų įvertinti pagal pradžioje jau cituotus „Eurostat“ duomenis, šalys butų išsidėsčiusios atvirkštine tvarka.
Aišku, vertinimas pagal apyvartą ir darbuotojų skaičių yra per daug abstraktus ir tam tikrais atvejais net suklaidinti galintis matas. Vis dėlto daugeliu atvejų jis gali padėti atskirti pelus nuo grūdų, juolab jei įspūdingais rezultatais įmonės gali girtis kelerius metus iš eilės. O sėkmingiausiai veikiančių bendrovių veiklos receptai turi bendrų bruožų.
Vienas šio tyrimo autorių Vilniaus Gedimino technikos universiteto Tarptautinės ekonomikos ir vadybos katedros docentas Ignas Dzemyda, apibendrinęs lyderiaujančių pagal pardavimą įmonių strategiją, nurodė, kad jos dažnai būna suradusios siaurą veiklos nišą, kurioje gali veikti kur kas efektyviau, negu plėsdamos verslą keliomis kryptimis. Be to, tokios įmonės išnaudoja masto ekonomijos efektą ir išsiskiria didele gamybos apimtimi ar plačiu savo paslaugų tinklu. Joms taip pat nesvetima technologinė pažanga, o dar vienas svarbus aspektas – jų veikla orientuota į eksportą.
Žalesnės žolės nebūna
Šiuos apibendrinimus išplečia kito tyrimo, kurį atliko vadybos ir strategijos konsultacijų bendrovė „Booz & Company“, rezultatai. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad populiari nuostata apie kitoje tvoros pusėje žalesnę žolę dažniausiai tėra mitas. Pasak jų, beveik kiekvienu atveju daugiau galimybių sudaro veiklos esamoje srityje tobulinimas peržiūrint strateginius tikslus, klientams teikiamą vertę ir konkurencinius pranašumus.
Daugiau kaip 6 tūkst. skirtingų sričių bendrovių 2001–2011 m. veiklos analizė atskleidė, kad geriausios kiekvienoje srityje įmonės savininkams atnešdavo 17 proc. ar didesnę grąžą. Kiekviename rinkos sektoriuje buvo galima rasti bent vieną savo srities lyderę, išsiskiriančią tokiais aukštais grąžos rodikliais.
Geriausią ir prasčiausią grąžą pasiekusių sektorių skirtumas analizuojamu laikotarpiu neviršijo 16 proc., o skirtumai pačiuose sektoriuose buvo kur kas didesni – geriausios bendrovės per metus gavo vidutiniškai 72 proc. didesnę grąžą už prasčiausias toje pačioje srityje dirbusias bendroves. Tyrimo autoriai daro išvadą: geros ir puikios bendrovės nesidairo į kitas sritis ir neieško papildomų pajamų – jos metų pabaigoje atkemša šampaną.
Tyrimo išvadose nurodoma, kad viena didžiausių klaidų, kurią daro vadovai ar savininkai, tai manymas, kad darbuotojų vadybos įgūdžiai ir žinios yra lengvai perkeliamos į kitas sritis. Antra klaida – pulti į šiandien itin patraukliai atrodančius verslo sektorius ir tikėtis, kad jie tokie išliks ilgą laiką. Karštieji sektoriai linkę gana greitai atvėsti – tuo prieš keletą metų per statybų bumą buvo galima įsitikinti ir Lietuvoje.
Apibendrindama išanalizuotus duomenis „Booz & Company“ savo tyrime konstatuoja, kad nėra tokio dalyko kaip pasmerktas sektorius. Istoriniai duomenys rodo, kad dideli sukrėtimai verslo sektoriuose, kaip ir pakilimo periodai, būna laikini ir tęsiasi ne itin ilgai. Daugelyje verslo sektorių ir rinkos sričių grąža per ilgesnį periodą kinta labai mažai.
Trūksta dėmesio procesams
Siekdama padidinti darbo našumą kiekviena įmonė dėmesį turėtų skirti trims aspektams. Konsultacijų įmonės „TOC sprendimai“ vadovas Nerius Jasinavičius teigė, kad bendrovės produktyvumą iš esmės lemia šie veiksniai: dirbantys žmonės, jų aprūpinimas techninėmis priemonėmis ir darbo organizavimas.
Jeigu palygintume Lietuvos ir kitų pagal produktyvumą pranašesnių šalių įmonėse dirbančių žmonių vidutinius gebėjimus, didelio skirtumo, pasak N. Jasinavičiaus, nepastebėtume. Todėl atsilikimą pagal produktyvumą daugiausia nulemia kiti du veiksniai.
Ekonomikos analitikai dažnai pabrėžia, kad produktyvumo įmonėms trūksta dėl per mažų kapitalo investicijų. N. Jasinavičius šiuos žodžius verčia į suprantamesnę kalbą ir akcentuoja, kad net geriausias darbuotojas kastuvu gali per tą patį laiką iškasti mažiau griovių nei pasitelkęs ekskavatorių. Tai reiškia, kad šalies darbuotojų aprūpinimas techninėmis ir kitomis darbo priemonėmis yra ne toks geras kaip pirmaujančiose šalyse. Tačiau tai ne visuomet tiesa. Tam tikrų sektorių įmonės, pavyzdžiui, baldų gamintojai ar pieno perdirbėjai, yra apsirūpinę neką prastesne įranga negu Vakarų Europos bendrovės.
Lieka darbo organizavimo aspektas, kurį sudaro įmonės naudojamos vadybos sistemos, valdymo metodikos ir bendras procesų organizavimas, parodantis, kaip efektyviai bendrovė išnaudoja turimus darbuotojus ir darbo įrankius. Pasak N. Jasinavičiaus, pagal šį aspektą šalies įmonės turi daugiausia erdvės tobulėti, tai turėtų prasidėti nuo vadovo. „Pagrindinis kiekvienos normalios įmonės produktyvumo garantas yra vadovas. Bet jo gebėjimai dažnai tampa vienu esminių apribojimų, nes jis paprasčiausiai neturi žinių ir neskiria tam pakankamai dėmesio“, – teigė pašnekovas.
Lietuviški prekės ženklai
Nors tai gali atrodyti kaip kraštutinio kapitalizmo pažiūras išreiškiantis teiginys, tam tikrais atvejais technologijos ir procesai produktyvumui yra svarbesni nei darbuotojai. N. Jasinavičius pateikė ir pavyzdį – greitojo maisto restoranus „McDonald’s“. Šiame tinkle darbuotojų kaita didelė, o atlyginimai nėra išskirtiniai, tad investicijos į žmogiškuosius išteklius yra minimalios. Tačiau „McDonald’s“ sugeba užtikrinti atitinkamą siūlomo maisto kokybę ir gerus veiklos rezultatus.
Kitais atvejais lemiamą vaidmenį gali atlikti technologijos. Remiantis „Profiles International“ tyrimu, geriausią apyvartos vienam darbuotojui rodiklį yra pasiekusi automatinių degalinių tinklą valdanti „Neste Lietuva“. Bet jos pardavimo apimtis, tenkanti vienam darbuotojui, yra dešimt kartų didesnė už artimiausios konkurentės bendrovės „Lukoil Baltija“ atitinkamą pardavimo rodiklį.
Turėtų būti akivaizdu ir tai, kad įmonių produktyvumą lemia ne vien vidiniai veiksniai. Pavyzdžiui, kad ir kaip gerai būtų sutvarkyti bendrovių procesai, jei staiga dėl ekonominių sukrėtimų ar įvestų naujovių jos produktų paklausa dingsta, įmonės produktyvumas tampa artimas nuliui. Didžiulė konkurencija ribotoje vietos rinkoje taip pat prisideda prie mažesnio bendro sektoriaus produktyvumo, kai dėl tų pačių klientų varžosi didesnis skaičius įmonių, atskirai galinčių parduoti mažiau paslaugų. Todėl dėsninga, kad tik vietos rinkoje veikiančios bendrovės išsiskiria mažesniu darbo našumu palyginti su tomis, kurioms pavyksta surasti savo nišą užsienyje.
Minėtame tyrime kitos pagal pardavimą vienam darbuotojui dominuojančios įmonės, tokios, kaip „Vilniaus baldai“ ar „Pieno žvaigždės“, yra susijusios su eksportu, t. y. dalį savo produkcijos ar net visą jos parduoda užsienio rinkose. Tad dar vienas būdas, neabejotinai padedantis pasiekti geresnių darbo našumo rezultatų, yra orientacija į užsienio rinkas. Vis dėlto net ir tai turi tam tikrų apribojimų.
Tik nedideliam skaičiui įmonių ir labai specializuotose srityse yra pavykę pasiekti, kad už jų produkciją būtų mokama tiek, kiek sutinkama mokėti už daniškus ar vokiškus gaminius. Bet tai, kaip sukurti daugiau užsienyje atpažįstamų ir vertinamų lietuviškų prekės ženklų, yra jau kito straipsnio tema.
