Duokite pinigų
Diskusijose dėl „Sodros“ reformos dažniausiai svarstomas klausimas, kaip keisti senatvės pensijų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką. Tačiau pamirštama, kad Lietuvoje egzistuoja ir kelios didelės kitų pensijų gavėjų grupės.
Eilutė, pavadinta Pensijų draudimu, „Sodros“ pateikiamose ataskaitose skaidoma į kelias išlaidų rūšis. Vienai jų – senatvės pensijoms šiais metais bus skirta daugiau kaip 5 mlrd. litų. Tačiau dar bent 2 mlrd. litų išleista neįgalumo ir netekto darbingumo bei našlių ir našlaičių pensijoms. Pastaroji pinigų dalis sudarys maždaug penktadalį visų pajamų, kurias šiais metais tikimasi surinkti į „Sodros“ biudžetą.
Šie du milijardai litų bus paskirstyti maždaug pusei milijono šalies gyventojų. Iš pirmo žvilgsnio sunku pasakyti, ar šie skaičiai yra dideli, ar ne. Tačiau pažiūrėjus į kaimynines šalis matyti, kad Lietuva šioms socialinėms funkcijoms išleidžia kur kas didesnę santykinę „Sodros“ lėšų dalį negu Latvija ar Estija. „Sodra“ neįgalumo/netekto darbingumo pensijoms mokėti skiria daugiau kaip 22,3 proc. visų išlaidų pensijoms. Latvijoje ir Estijoje šis rodiklis sudaro atitinkamai 8,8 ir 12,5 proc. Našlaičių ir našlių pensijoms Lietuva taip pat atseikėja skalsesnę dalį – 5,4 proc. pensijų biudžeto, kai minėtos kaimynės tam skiria atitinkamai po 2,8 ir 1,4 proc.
Aišku, santykinis dydis dar nėra objektyvus rodiklis ir jis gali skirtis dėl dviejų priežasčių – didesnių išmokų ir santykinai didesnio jų gavėjų skaičiaus. Neįgaliojo vidutinė pensija trijose Baltijos šalyse skiriasi ir Lietuvoje ji yra didžiausia, tačiau šis skirtumas nėra matuojamas kartais. Pavyzdžiui, vidutinė neįgalumo pensija Lietuvoje sudaro apie 700 litų, Latvijoje ir Estijoje ji kiek mažesnė ir siekia po maždaug 600 litų.
Vadinasi, gerokai didesnių išlaidų priežasties reikia ieškoti pensijų gavėjų skaičiuje. O šis dydis tarp trijų valstybių skiriasi kartais. Užtenka pažvelgti į plikus pensijų gavėjų skaičius tarp trijų Baltijos valstybių, pagal kuriuos galima spręsti, kad lietuviškoji socialinio draudimo sistema turi mokėti daugiau kaip 1,1 mln. įvairių rūšių pensijų. Latvijoje ir Estijoje mokamų pensijų skaičius sudaro atitinkamai 580 tūkst. ir 391 tūkst. Senatvės pensijų gavėjų skaičius kiekvienoje šalyje yra proporcingas gyventojų skaičiui, o kitų rūšių pensijų gavėjų skaičius Lietuvoje smarkiai lenkia kaimyninių šalių rodiklius. Gaunančiųjų neįgaliojo pensijas mūsų šalyje yra 3–4 kartus daugiau, našlių ir našlaičių pensijas – 10–20 kartų daugiau negu kaimyninėse valstybėse. Suprantama, kad visa tai gerokai padidina ir išlaidas.
Neįgalumas ir karjera
Pasak Vilniaus universiteto socialinių mokslų daktaro Romo Lazutkos, vargu ar galima teigti, kad mūsų šalyje ligotų žmonių yra gerokai daugiau negu kitose. Jo teigimu, tokie skirtumai gali būti susiformavę dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, didesnį skaičių gali lemti ne itin skaidriai funkcionuojanti neįgalumo nustatymo sistema, kurioje įmanomi piktnaudžiavimo atvejai. Antra priežastis siekia Lietuvos socialinio draudimo sistemos kūrimo ištakas.
Nuo nepriklausomybės pradžios asmeniui nustačius atitinkamą invalidumą, paskirta pensija buvo mokama iki gyvenimo pabaigos nepaisant to, kad sulaukęs pensinio amžiaus jis gaudavo ir bazinę pensiją. Tačiau neįgalumo pensija turėjo kompensuoti darbingo amžiaus pajamų praradimą. Todėl 2005 m. įstatymu buvo įvesta nauja pensijų rūšis, pavadinta netekto darbingumo pensija, kuri žmogui yra mokama iki tol, kol jis išeina į pensiją. Šiuo atveju valdžia žengė racionalų žingsnį ir nuo statusu pagrįstų išmokų perėjo prie labiau su individualia padėtimi susietų išmokų. Tiesa, ši tvarka pradėta taikyti tik visiems būsimiems atvejams, o vis dar nemažas skaičius neįgaliųjų pensijų yra senosios sistemos pasekmė.
Aišku, dabartinei tvarkai tobulinti erdvės taip pat yra. Kaip teigė Laisvosios rinkos instituto ekspertė Kaetana Leontjeva, nepaisant poreikio skaidrinti neįgalumo lygį nustatančią sistemą, ji taip pat galėtų veikti tiksliau. „Neįgalumo pensija turėtų būti susijusi su praradimu. Dabar jį nustatant ir skiriant neatsižvelgiama į tai, ar neįgalumas trukdys dirbti ir mažins galimybę gauti ankstesnį pajamų lygį. Juk kai kuriais atvejais įgytas neįgalumas netrukdo atlikti ankstesnių funkcijų ar kopti karjeros laiptais“, – sakė K. Leontjeva. Kitaip tariant, jeigu susižalojai koją, tačiau tavo darbui reikalingos tik rankos, tai pajamų praradimas tau greičiausiai negresia ir jį kompensuojanti išmoka neturėtų būti skiriama.
Atgyvenęs našlės statusas
Neįgalumo pensijas nuo statuso atsieti pavyko, o našlių pensijos ir toliau išlieka būtent tokio tipo išmokos pavyzdys. Be to, ši išmoka iškraipo socialinį teisingumą ir atspindi gerokai pasenusį požiūrį į šeimą ir moters vietą joje. R. Lazutkos teigimu, šio tipo pensija nuo pat pradžių kėlė dvejonių, mokslininkas įžvelgė bent du jos trūkumus.
Pirmiausia, ta idėja, kad po vyro mirties našle likusiai jo žmonai reikia mokėti pinigus, yra atėjusi iš senesnių laikų, kai vyras buvo laikomas šeimos išlaikytoju, o moteriai priskiriamas namų šeimininkės ir vaikų augintojos vaidmuo. Kadangi šiandien moteris vertinama kaip lygiavertė partnerė, kuri savo gaunamomis pajamomis sparčiai vejasi, o kartais net lenkia vyrą, todėl toks pasiskirstymas vaidmenimis atrodo ne tik atgyvenęs, bet kartais ir žeidžiantis.
Antra, į našlės pensiją negali pretenduoti netekėjusios arba išsiskyrusios moterys, kurių padėtis gali būti sunkesnė. Mirus vyrui žmona dažniausiai paveldi vienokį ar kitokį turtą, o vieniša moteris nieko nepaveldi, išsiskyrusi – kartais dalies turto ir netenka. Pasak R. Lazutkos, dar mažiau socialiai teisinga atrodo tokia situacija, kai keliasdešimt metų santuokoje pragyvenęs vyriškis susiranda jaunesnę moterį, išsiskiria su ankstesne žmona, o vedęs jaunesnę po kelerių metų miršta. Tokiu atveju našlės pensiją gauna pastaroji. Tad norint, kad šio tipo išmoka atliktų savo funkciją ir iš tiesų padėtų tiems, kam to reikia labiausiai, reikėtų vertinti ne statusą, o finansinę būklę.
Kaip teigė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė Lina Bušinskaitė, pagal Vyriausybės patvirtintą pensijų sistemos reformos priemonių planą bus apsispręsta dėl neįmokinės pensijos, o atitinkami teisės aktai bus parengti per 2012–2013 m. Kartu bus analizuojamos našlių ir našlaičių pensijos. Tiesa, tiek laiko socialinės draudimo sistemos reformatoriai gali ir neturėti.
Subyrėjusi išmokų piramidė
Pabaigoje verta atkreipti dėmesį ir į tai, kaip per pastarąjį dešimtmetį keitėsi „Sodros“ biudžetas ir šių pensijų dydžiai. Pagal santykinius jų pokyčius matyti, kad senatvės, neįgalumo ir maitintojo netekimo pensijos išsiskyrė tuo, ką matematikai pavadintų tiesine priklausomybe nuo „Sodros“ biudžeto. Jos buvo didinamos tokiu pačiu tempu, kiek augo pats „Sodros“ biudžetas. Be to, neįgalumo pensijos didintos nepaisant to, kad jos kai kuriais atvejais dubliuodavosi su taip pat augusiomis pensijomis. Našlaičių pensijos padidėjo dar įspūdingiau, ir tik našlių pensijų pokytį galima vadinti pakankamai santūriu.
Taip pat matyti, kad nuo krizės pradžios 2009 m. „Sodros“ biudžeto pajamos jokio drastiško kritimo nepatyrė, jos tiesiog nustojo augusios. Tiesa, stabilias pajamas užtikrino ir tam tikri mokesčių pakeitimai 2008 m. pabaigoje. Nepaisant to, užteko dvejų metų, kad „Sodra“ užsiaugintų kelių milijardų litų skolų kuprą, kuri šių metų pabaigoje jau viršys daugiau kaip pusę visų įstaigos surenkamų pajamų.
Kai 2007–2008 m. buvo priiminėjami įstatymai dėl fono lėšų paskirstymo, tai per artimiausius ketverius metus įvykdyti visus „Sodros“ įsipareigojimus buvo galima tik tuo atveju, jeigu jos pajamos ir toliau būtų augusios po 10–20 proc. kasmet. Joms stabtelėjus, sukurpta didelių išmokų piramidė pradėjo byrėti.
Iš pateiktų santykinių dydžių taip pat matyti, kad „Sodros“ biudžetui pritaikytų taupymo priemonių įtaką patyrė tik senatvės pensijų gavėjai ir našlės. Kitų rūšių pensijų dydžiai išliko praktiškai ikikritinio lygio. Įdomu ir tai, kad nors pensininkai įvardijami pagrindine augančių „Sodros“ išlaidų priežastimi, mokamų senatvės pensijų skaičius per pastarąjį dešimtmetį kito labai nežymiai. Kur kas didesniu tempu augo kitų rūšių pensijų gavėjų skaičius.
Apskritai visam pensijų draudimui „Sodra“ išleidžia apie 60 proc. savo biudžeto, o senatvės pensijoms skiriama 40 proc. sudaranti biudžeto dalis. Vadinasi, kai politikai „Sodrą“ žada reformuoti ilgindami pensinį amžių ar keisdami pensijų apskaičiavimo tvarką, šios permainos palies tik mažesnę įstaigos biudžeto dalį. Kartu su senatvės pensijomis neišvengiamai reikės keisti ir kitų rūšių pensijų skyrimo ir išmokėjimo tvarką. Aišku, kadangi šių gavėjų gretos yra išaugusios iki 0,5 mln., tai bet kokios drąsesnės permainos šioje srityje kelia politinės savižudybės asociacijų. Tačiau priešingu atveju artimiausią dešimtmetį valstybei gali tekti skolintis vien tam, kad išlaikytų plačią ir visiems dosnią socialinio draudimo sistemą, kuri gerokai viršija jos realias galimybes.
Pensininkai – ne vieninteliai pensijų gavėjai.
Gera pamoka politikams dėl „Sodros“ biudžeto valdymo turėtų tapti ir Konstitucinio teismo sprendimas, kuris parodė, kad jei jau kartą ryžtamasi didinti pensijas, reikia būti visiškai tikriems, kad ir ateityje nepriklausomai nuo susidariusių aplinkybių valstybė pajėgs mokėti kartą nustatyto dydžio pensijas. Kitu atveju ji rizikuoja pažeisti teisėtus lūkesčius. Jau nuo kitų metų pradžios senatvės pensijos turės būti atstatytos į ikikritinį lygį. Kartu su jomis bus atkurtas ir kitų socialinių išmokų dydis, todėl išankstinių, ištarnauto laiko, našlaičių ir našlių pensijų bei kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjai gaus tokio dydžio išmokas iš „Sodros“, kokias gaudavo prieš dvejus metus.
Vis dėlto į „Sodros“ biudžetą surenkamos pajamos greičiausiai nesieks ikikritinio lygio ir geriausiu atveju bus nežymiai didesnės už šiųmetes, todėl dalis, kurią teks dengti skolintomis lėšomis, gali būti dar didesnė. Jeigu politikai nesiryš imtis radikalesnių reformų dėl socialinių išmokų, tai per artimiausius dvejus metus išsipildys buvusio įstaigos vadovo Mindaugo Mikailos prognozė ir 2014 m. „Sodros“ skoloms viršijus jos pajamas įstaigai bus galima skelbti bankrotą. Aišku, „Sodra“ niekada nebankrutuos, o jos įsipareigojimų kupra galop bus užkrauta visam valstybės biudžetui.
Andrius Matuliauskas
