Prieš dvejus–trejus metus naminio pieno pardavėjus ir pieno automatus apguldavę gyventojai pastaruoju metu vis dažniau kulniuoja į parduotuvę ieškoti tegu ir prastesnio, bet pigesnio pieno. Nusiminę pienininkai sako, kad jiems prekybą žlugdo ne tik plonos žmonių piniginės, bet ir nelegalūs pieno pardavėjai.
Pieno automatai nepasiteisino
2009-ųjų rudenį vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjęs prekiauti žaliu pienu iš automatų ir išplėtęs jų tinklą Krekenavos seniūnijos ūkininkas Laisvūnas Valikonis dabar rimtai svarsto visiškai atsisakyti tokios prekybos.
Pasak jo, pardavinėti pieną iš automatų nepelninga, nes smarkiai sumažėjo paklausa, o pieno gamybos, patalpų nuomos, aparatų aptarnavimo kaštai išaugo. Jam teko iškraustyti pieno automatus iš judriose miesto dalyse esančių „Maximos“ parduotuvių, kurios labiausiai pakėlė nuomos kainas.
Pastaruoju metu iš 7 automatų jis paliko tik 3 ir tai tik nenorėdamas nuvilti nuolatinių klientų.
Pasak L.Valikonio, pieno pardavimas iš automatų pradėjo mažėti pernai, kai jis pakėlė pieno kainas nuo 2 Lt iki 2,50 Lt už litrą.
Ūkininkas aiškino negalėjęs to nedaryti, nes brango pašarai, degalai. Be to, Maisto ir veterinarijos tarnybai sugriežtinus reikalavimus pieno ūkiams, šie patyrė papildomų išlaidų.
„Pieno supirkėjai dabar už aukščiausios rūšies pieną moka 1,60 Lt. Tad pardavinėti pieną iš automatų po 2 litus jau niekaip nebeapsimoka“, – kalbėjo jis.
Ūkininkas apgailestauja, kad žmonės prioritetą teikia ne kokybei, o žemai kainai. Jis svarsto, kad dalį klientų prarado dėl to, kad sumažėjo jų pajamos, dar dalis atkrito, nes nesuvokė skirtumo tarp jo siūlomo natūralaus produkto ir parduotuvėje parduodamo pieno, kurį pašnekovas vadina pieno gėrimu.
Daug žadanti pradžia
L.Valikonis, kaip ir kiti pieno ūkių savininkai, pieno pilstymo automatus pirko todėl, kad tuo metu buvo itin žemos pieno supirkimo kainos – vos 60 centų už litrą. Tad reikėjo ieškoti būdų, kaip išgyventi.
Įsigydamas žalio pieno pilstymo automatus ūkininkas aklai nerizikavo. Prieš tai jis pats nuodugniai išanalizavo jų pliusus ir minusus, lankėsi pas žalio pieno automatų pardavėjus, apsvarstė įvairius variantus.
Pirmąjį 200 litrų talpos automatą pastatęs „Maximos“ prekybos centre, jis netrukus įsitikino, kad tokia prekybos forma pasiteisina. Dažnai ryte atvežtas pienas po pietų jau būdavo išpirktas ir tekdavo automatą vėl papildyti.
Beje, pradžioje L.Valikonis pats stovėjo prie automato, aiškindamas pirkėjams, kaip juo naudotis, stebėdamas, kad nebūtų sutrikimų.
Ūkininkas dėjosi į galvą kiekvieną pirkėjo pastabą, atsižvelgdavo į pasiūlymus. Žmonės pirko L.Valikonio ūkyje primelštą pieną ir gyrė jo skonį.
Ūkio šeimininkas plėtojo prekybą ir puoselėjo mintį, jog ateis toks laikas, kai jam nebereikės lankstytis prieš pieno perdirbėjus – jį išpirks gyventojai.
L.Valikonis įsigijo dar du pieno automatus. Iš viso investavęs apie 300 tūkstančių litų, jis skaičiavo, kad investicijos turėtų atsipirkti per 3–5 metus. Dar 4 pieno pilstymo automatus vyras išsinuomojo.
L.Valikonis klientams pasiūlė išankstinio mokėjimo korteles, į kurias įnešus norimą pinigų sumą, automatas atskaičiuoja pieno kainą ir nebereikia grynųjų pinigų. Nuolatiniai klientai pieną pirko su nuolaida.
(…)
Tai straipsnio įžanga. Visą Ingos SMALSKIENĖS straipsnį skaitykite kovo 14 d. „Sekundėje“.
Dienraštį galite įsigyti spaudos kioskuose, prekybos centruose bei kitose prekybos vietose.
