Nei C. Bruni, nei N. Sarkozy nedalyvavo Kanų festivalyje filmo apie Prancūzijos prezidento pristatyme.
„Ne aš pasirinkau politiką, politika mane pasirinko“, – dar gerokai prieš tapdamas Prancūzijos prezidentu yra sakęs Nicolas Sarkozy. Koks iš tiesų jo karjeros receptas, filme „Užkariavimas“ („La Conquête“) demaskuoja režisierius Xavieras Durringeris.
Kanų kino festivalyje „Užkariavimas“ pristatomas ne konkursinėje programoje. Prancūzijos kino salėse pasirodęs gegužės 18 dieną, jis jau spėjo susilaukti ne tik prieštaringų vertinimų, bet ir savotiškos paties filme nuvainikuojamo prezidento N. Sarkozy reakcijos.
Prancūzų žurnalistams N. Sarkozy pareiškė nematąs jokių sąsajų su filmuose pavaizduotais buvusiais Didžiosios Britanijos premjerais Toniu Blairu (filme „The Queen“) ir Gordonu Brownu („The Deal“), nes esą juose politikų asmeninis gyvenimas nėra įvykių centre.
Tuo tarpu filmo „Užkariavimas“ kūrėjai tikisi, kad ši biografinė juosta susilauks panašios sėkmės, kaip ir jau minėta „The Queen“, pasakojanti apie įtemptą situaciją šalyje po princesės Dianos žūties autokatastrofoje.
Filme „Užkariavimas“ rodomas pilnas užkulisinių gudrybių, pykčio ir konfrontacijos penkerių metų N. Sarkozy kelias nuo vidaus reikalų ministro 2002 m. (beje, su Jacques‘o Chiraco palaiminimu) iki Eliziejaus laukų 2007 m.
Kad filmas iš tiesų prieštaringas, galima spręsti iš kelių frazių, kurias ištaria pagrindinį prezidento N. Sarkozy vaidmenį atliekantis prancūzų aktorius Denisas Podalydèsas. „Nepamirškit, aš esu „Ferrari“. Kai atidarote variklio dangtį, naudojatės baltomis pirštinaitėmis“, – aštrų N. Sarkozy būdą filme perteikia D. Podalydèsas. „Aš esu apsuptas silpnapročių“, – savo padėjėjus dar būdamas vidaus reikalų ministru filme išvadina N. Sarkozy-D. Podalydèsas.
Po to, kai Eliziejaus laukai kuriamą filmą įvardijo kaip „absurdišką karikatūrą“, o kai kurie iš jame parodijuojamų politikų bandė asmeniškai susisiekti su aktoriais, žadančiais juos vaidinti, D. Podalydèsas nusiuntė trijų puslapių ilgio laišką savo herojui aiškindamas, kodėl sutiko atlikti šį jam patikėtą vaidmenį.
Mažutė pikantiška smulkmena: aktorius D. Podalydèsas Prancūzijoje žinomas kaip kairysis, tuo tarpu prezidentas – dešinysis. Po įvykusio susitikimo su N. Sarkozy aktorius spaudai prisipažino iš prezidento išgirdęs, kad šiam „nepatinka valdžia, bet jis mėgsta ja naudotis“.
„Kaip galima parodijuoti žmogų, kuris jau ir taip yra tapęs savo parodija?“ – į pasirodžiusį filmą retoriškai reagavo italų režisierius Nannis Morettis, prisimindamas italų premjero Silvio Berlusconi atvejį.
Vis dėlto po pergalinga prezidento N. Sarkozy penkmečio odisėja slypi kur kas liūdnesni dalykai ir, matyt, būtent dėl to ir prezidento, ir jo dabartinės žmonos Carlos Bruni, atvirai pareiškusios, jog yra „susirūpinusi“, Kanuose šiemet nėra. Laimėjęs prezidento postą N. Sarkozy buvo paliktas žmonos Cecilios. Filme tai virto ironišku, bet skaudžiu dūriu: „Žmogus, laimėjęs prezidento rinkimus, bet praradęs žmoną“. Panašu, kad N. Sarkozy vis dar nemalonu tai girdėti.
