Marc Chagall „Mano gyvenimas“, „Versus aureus“, 2011, p. 256.
Ką tik išleisti M. Chagallo memuarai „Mano gyvenimas“ primena pasakos struktūrą: autorius pereina daugybę išbandymų, kol pasiekiama laiminga, daug žadanti pabaiga. Knyga lietuvių skaitytojui ypatinga, nes grąžina prie gerokai pamiršto žanro – pasaulinio masto asmenybės biografijos. Jau kelerius metus ima atrodyti, kad po sovietmečio knygų serijos „Siluetai“ tokio pobūdžio leidinių mūsų šalyje pasigendama. Leidžiami beveik tik sovietmečio veikėjų memuarai. „Mano gyvenimas“ esmingai užpildo šią spragą ir suteikia visiškai kitoniškos, originalios patirties, kuri nepasiekiama perskaičius ideologizuotus tekstus. Taigi – graži išimtis, kuri turėtų virsti taisykle.
M. Chagallas „Mano gyvenime“ pasakoja apie tris savo biografijos etapus: vaikystę, Paryžiaus ir grįžimo į Rusiją laikotarpį. Pradėkime nuo vaikystės, kuri itin žydiška – būtent jos metu mažasis genijus gauna sąžinės pamokų, įrašančių jį į teisiųjų tautos istoriją. M. Chagallas – itin pagavus vaikas, kiek primenantis mažąjį Levą Tolstojų, tvirtinusį, jog atsimena save nuo gimimo. Nežinia, ar tai asmeninis mitas, tačiau mažasis Marcas sąmoningas tapo išties anksti. Įgijo jis ir kitą savo tautai išskirtinai būdingą bruožą: polinkį plaukti prieš srovę, priešintis neteisybei. Suprantama, kad toks vaikas nuo mažens turėjo savo nuomonę, kurią ne visada galėjo tiksliai suformuluoti, tačiau intuityviai jausdavo, kas tikra, o kas – tik iliuzijos ir melas. Vieta, kurioje susiformavo tokia asmenybė, norom nenorom tampa ypatinga – tėvyne. Rusiją jau kiek paūgėjęs Marcas myli visa širdimi. Ji iškyla kaip šalis, kuriai galima jausti meilę arba neapykantą, tačiau racionaliai jos suprasti neįmanoma (būdamas suaugęs Marcas priima sprendimą emigruoti). Vis dėlto Rusija mylima turbūt todėl, kad vaikystės šalies sąmoningai pasirinkti negalime nė vienas. M. Chagallo išvykimas į Prancūziją patvirtina seną tiesą: tėvynėje pranašu nebūsi. Knygoje emigracija iš dalies susiejama su sūnaus, kuris siekia užkariauti pasaulį, mitu. Taip jaunuolis Marcas įveikia savo provincialumą, kurį išsivežė iš Vitebsko. Nepaisydamas materialinių sunkumų ir suprasdamas, kad doras žmogus pasaulyje nepražus (panašios patirties jaunystėje turėjo ir Jonas Mekas), M. Chagallas išsiugdo pavydėtiną savivertę. Menininkas aiškiai suvokia savo kelio neišvengiamybę ir ramiai juo eina. M. Chagallo gyvenimo Paryžiuje etapas turėtų būti itin artimas jaunam šių dienų lietuviui, galvojančiam apie emigraciją. Vis dėlto iš Prancūzijos sostinės jau subrendęs Marcas grįžo į Rusiją tam, kad suprastų jos didybę ir menkystę vienu metu. Čia jis gauna pamoką, kad maistas nėra svarbus tiek, kiek reikšmingas žmogiškumas. Čia ištinka suvokimas, kad Rusija nusigręžė nuo Europos, o jaunąjį Marcą ji traukia galimybėmis dirbti ir realizuoti savo talentą. Knygos pabaigoje menininkas supranta savo misiją: tėvynės Rusijos politiškai nepaveiksi, bet menas visada gali daugiau: „Ir galimas daiktas, jog mane pamils Europa, o su ja ir mano Rusija“ (p. 218). Derėtų pridurti, jog pamėgti M. Chagallą turėtų ir Lietuva. Prieš kelerius metus Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje vykusios M. Chagallo plakatų parodos lankytojų gausa suteikė tam pagrįstų vilčių.
