Festivalio Mountain Rock archyvo nuotr.
Profesionalių muzikų dalyvavimą pramoginių kolektyvų veikloje, projektuose ne visada galima laikyti aukštos pastarųjų kokybės garantu. Neretai netgi atvirkščiai – reiškia, produktas yra žemo meninio lygio ir skirtas masėms, o pačių atlikėjų jis vadinamas „chaltūra“.
Profesionalumas – Lietuvos muzikiniame gyvenime sunkiai apibrėžiama sąvoka. Remiantis klasikiniu apibūdinimu, profesionalu vadinamas tam tikros srities žinovas, skiriantis jai daugiausia savo dėmesio bei laiko ir iš jos gyvenantis. Taigi, formaliai žiūrint, Lietuvoje profesionalių muzikų tikrai yra.
Bet jei šį apibrėžimą papildome ne mažiau svarbia sąlyga – gebėti įdomiai, savitai, ne šabloniškai kurti, interpretuoti, tuomet vaizdas tampa ne toks aiškus. Ir ne todėl, kad lietuviai būtų išskirtinai negabi muzikai tauta. Talentingų, sunkaus darbo nebijančių ir su muzika gyvenimą trokštančių susieti žmonių Lietuvoje, kaip ir bet kurioje kitoje šalyje, netrūksta.
Problema atsiranda, kai greitesniais ir didesniais pinigais susigundę kūrėjai, sunkiai išgyvenantys iš profesionalios veiklos, pasuka pramoginio pasaulio link. Tuomet muzikantams ir kompozitoriams svarbiausiu reikalavimu tampa sugebėjimas greitai ir bet kokiam žanrui sukurti garsinį foną ar įgroti instrumentines partijas. O kūrybiškumas ir kokybė lieka kažkur prioritetų sąrašo apačioje.
Galbūt kelti tokius reikalavimus apskritai nėra būtinybės. Mat greitos ir nesudėtingos pramogos ištroškęs žmogus, bent jau šou pasaulio prodiuserių įsitikinimu, neturi laiko ir noro gilintis net į jam šiek tiek nestandartiškai skambantį subtilesnį kūrinį ar muzikinę interpretaciją, todėl tokiam klausytojui geriausiai „sueina“ jau žinomos melodijos, kuo paprastesnis, netgi primityvus jų pateikimas arba populiarių šiuolaikinių užsienietiškų dainų kopijos (tiesa, oficialiai jos pristatomos kaip Lietuvos kūrėjų sukurti kūriniai). Vienas iš daugelio pavyzdžių – garsaus džiazo muzikanto ir kompozitoriaus Kęstučio Lušo įkurta grupė „Balius“.
Nyksta gebėjimas kurti
Profesionalumas nėra materialus daiktas, kurį užtenka kartą ir visiems laikams įgyti. Ypač tai pasakytina kalbant apie menus. Konservatorijos diplomas automatiškai nesuteikia profesionalo statuso visam gyvenimui. (Juk specialaus išsilavinimo neturintis, bet savarankiškai besitobulinantis žmogus taip pat gali tapti meistrišku kūrėju, virtuozu.) Daugelį metų sunkiai dirbęs ir taip aukštą profesionalumo lygį pasiekęs menininkas turi lyg sportininkas nuolat jį palaikyti, domėtis naujovėmis, sekti kolegų darbą. Kartą sustojus, kartelę vėl iškelti į buvusį aukštį labai sunku.
Tačiau ribotos galimybės iš kokybiškos muzikinės veiklos užsidirbti duonai priverčia daugelį atlikėjų ir kūrėjų nusileisti iki pramoginio lygio, parsiduoti. Nors jie save ramina, jog tai tik laikinas užsiėmimas, čia slypi didelis pavojus: užsižaidus su greitus ir sąlyginai nesunkiai uždirbamus pinigus atnešančiomis „chaltūromis“, galima prarasti svarbiausią muzikui savybę – gebėjimą kurti. Kyla grėsmė tapti amatininku, kuris tiesiog išmano muzikos teoriją, yra gerai išugdęs gebėjimą valdyti balsą ar instrumentą.
„Jei didžiąją laiko dalį skiri ne tam, kas miela tavo širdžiai, tai niekaip negali praeiti be pėdsakų. Pataikavimas minios poreikiams žaloja kūrėjo gebas, netgi mažėja noras ir potencialas kurti. Dingsta fantazija ir žinojimas, kokią muziką tu nori kurti ir kaip tai daryti. Kai kūrėjas beveik visą laiką groja, ko nori kiti, jis yra labai ribojamas ir stipriai nukenčia“, – įsitikinęs populiariausios Lietuvos hiphopo grupės „G&G sindikatas“ narys Gabrielius Liaudanskas-Svaras.
Reperis pabrėžia, kad jo grupė neišgyvena tik iš muzikos. Visi nariai turi ir kitus darbus. Aktyviai įvairiuose socialiniuose projektuose dalyvaujantis Svaras džiaugiasi, kad dabar duonai užsidirba tik iš širdžiai mielos veiklos.
Nuleidžia kokybės kartelę
Pripažinę, kad profesionalūs kūrėjai Lietuvoje pamažu tampa retenybe, IQ pašnekovai nepuola kaltinti vien tik atvirai komercijai parsidavusių muzikų. Nors niekas jiems už nugaros su šautuvu nestovi ir sprendimą priima jie patys, vis dėlto visuomenės, valdžios ir žiniasklaidos požiūris į muziką ne kaip į rimtą darbą, o tik kaip į linksmą laiko leidimo būdą gerokai nuslopina motyvaciją kurti.
„Tai, kad rimti muzikantai nusileidžia iki pramoginio lygio, byloja apie mūsų kultūros problemas. Menininkai nėra pakankamai įvertinti. Tai faktas“, – tvirtina vienas geriausių jaunosios kartos šalies pianistų Kasparas Uinskas.
Nenorintis nuleisti kokybės kartelės muzikantas jau keletą kartų atmetė kvietimą pasirodyti populiarioje televizijos laidoje duetu su viena iš nuolat žiniasklaidoje besisukančių popmuzikos „dainininkių“. Į pramoginę veiklą jis nežvelgia kaip į savaime suprantamą blogo skonio, žemo lygio sinonimą. Tokia produkcija taip pat turi teisę gyvuoti ir gali būti kokybiškai, išmoningai sukurta. Blogybė ta, kad Lietuvoje šie projektai užima beveik visą viešąją erdvę ir nelieka vietos beveik jokioms alternatyvoms.
Visos didžiausios žiniasklaidos priemonės, o ypač – labai didelę įtaką žmogaus skoniui ir pomėgiams turinčios televizijos, įsileidžia tik labai siaurą populiariosios muzikos kryptį – primityvų popsą, kurio gamybos išlaidos nedidelės, o komercinė grąža – pakankama. Tik jį transliuodamos televizijos tvirtai kala žiūrovams į galvą, kad tai yra gerai, „skanu“. Trokšdami, kad laidos būtų dar patrauklesnės, prodiuseriai žūtbūt siekia prisikviesti ir rimtosios muzikos scenos atstovų. Taip jų sąskaita mėginama tarsi prikabinti projektui kokybės ženklą.
„Kai lieka vien pramoga, tai jau nėra gerai. O kartu juk siunčiamas klaidingas signalas plačiajai visuomenei. Jei autoritetingas muzikantas, ypač iš klasikos pasaulio, sėdi laidoje, tai sukeliamas įspūdis, jog ir ta laida yra atitinkamo lygio. Tokia nuomonė klaidinga. Menininkas pats nusileidžia iki pramoginio lygmens. Tuomet profesionalumo sąvoka yra kompromituojama, nes paprastas vartotojas galvoja: čia ir yra didysis menas. Per dažnai parduodame savo įsitikinimus, idealus. Žmogus eina lengviausiu keliu – nors ir žino, kas yra kokybė, kas yra tikra, vis dėlto renkasi didesnę naudą, pelną“, – K. Uinskas.
Pianistas atkreipia dėmesį, kad finansinio pelningumo prasme profesionalusis menas neturi daug šansų konkuruoti su masinės kultūros produktais, nes kainuoja labai brangiai.
Galvoje – vestuvinė muzika
„Žmonės nesuvokia muzikos kaip meno šakos, nebent groji smuiku, o jei gitara – tada ne. Jei kalbame apie klasikinę muziką, tai ten gal ir yra profesionalų. O šiuolaikiniai stiliai – nuo popmuzikos, džiazo iki avangardo, roko – nesuvokiami kaip rimta muzika. Nežinau kodėl, bet man atrodo, kad mūsų sąmonėje tai visada kažkaip susieta su vestuvių muzikantais“, – svarsto vienos geriausių visų laikų Lietuvos roko grupių „Bix“, kurios kūryba buvo sudominusi ir kitų Europos šalių publiką, lyderis Saulius Urbonavičius-Samas.
Gitaristas ir vokalistas jau senokai vėl tapo mėgėju muzikantu. Duonai jis užsidirba prodiusuodamas pramogines televizijos laidas. Samo teigimu, į muziką Lietuvoje nežiūrima kaip į normalią profesiją, iš kurios būtų galima gyventi ne tik trumpą laiką, su keliais hitais pakliuvus „ant bangos“.
„Jei iš to gyventi negali, vadinasi, negali ir visiškai atsidėti kūrybai. Tuomet užsiimi tuo kaip pomėgiu arba kaip „chaltūra“. Taigi beveik visa mūsų muzika yra parsidavėliška. Absoliučiai atsidavęs muzikai gali būti tik trumpą gyvenimo tarpsnį, kol nereikia išlaikyti šeimos, kol esi studentas, kol keletą gyvenimo metų gali paaukoti dėl idėjos. Bet toliau niekur nenueisi, nebent nori būti alkanas menininkas. Lietuvoje viskas yra tik mėgėjiško lygmens“, – tvirtina puikiai šalies muzikinio gyvenimo užkulisius pažįstantis S. Urbonavičius.
Prie šio užburto rato svariai prisideda ir valstybė: ji ne tik neskatina, bet net ir žlugdo aukštos kokybės meninę veiklą. Kūrėjas Lietuvoje, Samo teigimu, nelaikomas vertybe, nors būtent kultūra yra visa ko variklis. K. Uinskas apgailestaudamas konstatuoja, jog kultūra mūsų šalyje apskritai yra viena korumpuočiausių sričių. Dažnai prisidengus kultūros, meno vėliava formaliai surengiamas menkavertis renginys ir taip ciniškai „išplaunami“ pinigai.
Nėra prabos
Nors lietuviai ne itin reiklūs muzikos kūrinių kokybei, situaciją komplikuoja ir tai, kad kol kas nesusiformavo kokybės vertinimo atskaitos taškas. Neturime muzikinių apdovanojimų „Grammy“ atitikmens, pasaulinį pripažinimą pelniusių muzikų, autoritetingų organizacijų, kritikų, kurių žodis, įvertinimas būtų visuotinai laikomas kokybės ženklu.
„Žmonės nežino, kas yra kokybės ženklas, kas jį gali garantuoti. Buvo kaimo lygio „Bravo“ apdovanojimai, bet jie numirė tą pačią akimirką, nes niekas nesistengė, nekovojo už tai, kas yra vadinama tikra kokybe, tikra muzika. Nėra pas mus muzikos prabos“, – konstatuoja Samas.
Vienintelis vertinimo kriterijus masiniam klausytojui yra laikas, kurį žmogus praleidžia televizijos ekrane. Jei matomas dažnai, vadinasi, geras dainininkas, jei retai – blogas. Bet šis kriterijus turi mažai ką bendra su tikrąja muzikos kokybe.
G. Liaudanskas-Svaras įsitikinęs, kad masinis klausytojas apskritai nemąsto apie muziką: kaip ji atsirado, kas ją sukūrė, jau nekalbant apie profesionalumą, kokybę. Jis tiesiog įsijungia televizorių ir žiūri rodomą „muzikinį surogatą“.
Teigiamas krizės poveikis
Kai nemažai profesionalų priversti arba tapti muzikos amatininkais, arba užsiimti šia veikla mėgėjiškai, prošvaisčių situacijai pasikeisti nėra. Bet dėl to neverta trankyti galvos į sieną. S. Urbonavičius primena, kad visada buvo ir bus žmonių, į kultūrą, meną žvelgiančių kitaip, negu yra įprasta viešojoje erdvėje.
O su įvairaus amžiaus jaunimu nuolat bendraujantis G. Liaudanskas džiaugiasi, kad ekonomikos krizė daug dalykų sugrąžino į savas vietas: muzikos grupes sukūrę moksleiviai vėl muzikuoja, norėdami realizuoti savo idėjas, pranešti pasauliui savo žinutę, o ne pirmiausia siekdami tapti žvaigždėmis, pakliūti į televizorių ekranus. „Dabar augantis jaunimas išgelbės muziką“, – įsitikinęs Svaras.
Trečiaeilius dalykus atmesti skatinanti krizė atėmė koncertinę duoną ir iš „tuščios“ muzikos. Žmonės nebemoka didelių pinigų už neturinčias ką pasakyti „fonogramines“ grupes. Tai leidžia įvairiose scenose pasirodyti iš tiesų kuriantiems, įdomių muzikinių idėjų turintiems kolektyvams.
