Intelektualiosios muzikos paklausa pasaulyje linkusi pamažu keisti kryptis. Kokie jos posūkiai šiandien, galima pamatyti vos išlindus į Europos užribį.
Tvankus ir karštas oras Armėnijos sostinėje tampa didesne paskata laisvalaikį leisti vėsiuose mūruose. Virtinės pasipuošusių žmonių, išskirtinai moterų, lipa Aramo Khachaturiano koncertų salės Jerevane laiptais, ieško savo vietų didelėje sovietinių laikų prabanga dvelkiančioje salėje ir traukia vėduokles. Milžiniškas plakatas skelbia, kad čia vyks bene didžiausio Armėnijoje muzikos festivalio – pirmojo, surengto šaliai atsikračius sovietų priespaudos, – „Yerevan Perspectives“ atidarymo koncertas. Šiemet jis tapo ir kelis šimtus užsienio žurnalistų, visuomenės veikėjų ir menininkų sukvietusios kultūrinės diplomatinės misijos „Visi važiuoja į Jerevaną“ pradžia.
Į tarptautinį „Yerevan Perspectives“ renginį, nuo 2007 m. įtrauktą į Europos festivalių asociaciją, atvažiuoja vis daugiau pasaulinės reikšmės įžymybių, tokių kaip Krzysztofas Pendereckis, Londono „Sinfonietta“ su Diego Massonu, Placido Domingo, Rodionas Ščedrinas, Vienos filharmonijos orkestras ir daugelis kitų. Paminėjus Lietuvos vardą, festivalio vadovė Sona Hovhannisyan nesunkiai prisimena visas lietuvių muzikų pavardes. „Jūsų Davidas Geringas yra ištikimas mūsų festivalio bičiulis ir didelis Lietuvos patriotas. Kasmet jis iškelia tą pačią sąlygą – groti bent vieną lietuvių kompozitoriaus kūrinį“, – pasakojo S. Hovhannisyan.
Festivalio užmojai kasmet auga, o Jerevanas tampa vis ryškesniu kultūros centru regione. Daugelio aplinkinių šalių miestams ir jų muzikiniams renginiams kol kas sunkiau prisikviesti pasaulinio lygio atlikėjų. Festivalio vadovė pabrėžė, kad tai nemažas šalies vadovo Serzho Sargsyano nuopelnas. „Prezidentas globoja ne tik mūsų festivalį, bet daugelį kitų renginių. Aktyviai kultūriniame gyvenime dalyvauja ir jo žmona Rita Sargsyan“, – tvirtino S. Hovhannisyan.
Atsiimti aplodismentus
Po atidarymo koncerto nesunku nuspėti, kad sugrįžti į ekonomiškai dar netvirtai stovinčią Užkaukazės šalį muzikantus traukia ne dėl didelių honorarų, bet dėl svetingos ir šiltos publikos. Karšto temperamento armėnai patikusiems atlikėjams negaili plojimų, šūksnių „bravo“.
„Į Jerevaną, kaip ir į Rusiją, važiavome atsiimti savo aplodismentų“, – šyptelėjo Estijos nacionalinio vyrų choro (RAM) meno vadovas ir dirigentas Mikkas Üleoja. Gausiomis ovacijomis Armėnijoje nugriaudėję RAM pasirodymai jį privertė dar kartą susimąstyti apie gana niūrias Europos šalių muzikos perspektyvas. Ekonominės gerovės visomis išgalėmis siekę ir jį užsitikrinę vakariečiai galiausiai susiduria su klausimu – o kas toliau?
„Ypač Šiaurės Europos šalys galiausiai prieina aklavietę, kai suvokia, kad materialių dalykų siekimas iš tiesų, kad ir banaliai nuskambėtų, neatneša laimės. Daugelis tokių karjeros siekėjų dabar lankosi pas psichologus“, – dalijosi dirigentas. Vyrų choras iš Estijos šiuo metu išgyvena ne pačius geriausius laikus kaip tik dėl panašių priežasčių. Šalies vadovams, anot M. Üleojos, menas turi būti materialinės naudos rodiklis.
Gal dėl to, kad savame krašte pranašu nebūsi, o gal kad mažesnių miestų publika dažniausiai yra nuoširdesnė, estų chorui simpatijas sunkiausia pelnyti būtent savo sostinėje – Taline. Nors čia, pasak meno vadovo, visuomet vyksta didžiausios treniruotės. Naujai sudaromos programos pirmiausia išbandomos su estų publika ir tik paskui geriausiai pavykę ir klausytojų palankiausiai įvertinti kūriniai keliauja į kitas šalis.
Moteriški užsiėmimai
„Armėnijos publika muzikaliai intelektuali, ji jaučia profesionalumą, labai mėgsta klasikinę muziką“, – tikino S. Hovhannisyan. Apsilankius ne viename koncerte peršasi panaši išvada: žmonės moka pagerbti profesionalumą, tačiau retsykiais kyla abejonių – kiek tai intelekto ir muzikinio išsilavinimo padiktuotas vertinimas, o kiek instinktyvi, į armėnų kraują įaugusi muzikos pajauta.
Publikos laikysena per koncertus pati įvairiausia: absoliučiai sutelktas dėmesys, komentarai kad ir vidury kūrinio ar koncerto suvokimas tik kaip telefoninių žaidimų fono. Reikia darsyk pabrėžti – klausytojai daugiausia moteriškosios lyties. „Vyrai mano, kad eiti į koncertus yra moteriškas užsiėmimas. Jie mano, kad per tą laiką geriau suremontuos kriauklę ar išgers alaus“, – sakė jauna armėnė paklausta, kodėl moterys neateina į koncertus su antromis pusėmis.
Nors ir patriarchaliniai vaiduokliai šioje visuomenėje dar tebesklando, viena aišku – kraštas išgyvena kultūros pokyčių metą. Stipriai įsišaknijęs ir šalyje tebejuntamas sovietinis palikimas jaunajai kartai tampa tik senelių ir tėvų gyvenimo atributu. Dvidešimtmečiai armėnai stengiasi stropiai mokytis bent kelių kalbų ir net neabejoja, kad jų šalis paklius į ES.
„Pokyčiai juntami, o perspektyvas matome šviesias, – sako S. Hovhannisyan. – Nors patyrėme istorinių traumų, mes keliamės, stiprėjame, puoselėjame daug gerų ateities minčių. O tokiai visuomenei kokybiškos muzikos, meno kaip tik labai reikia.“
